Šią metinę apžvalgą pradėsiu nuo prisiminimo iš pietavimo Krišnaitų restorane Londone.
Atsisėdau valgyti prie vieno stalo priešais arabiškos išvaizdos, vidutinio amžiaus vyrą. Jis valgė rankomis, be įrankių (tradiciniu būdu). Nutraukiau nepatogią tylą uždavęs klausimą: „Iš kur tu esi“?
Jo veidas persikreipė, užsipildė pykčiu ir pradėjo varyti ant manęs: „Kaip tu gali manęs klausti šito klausimo! Tu akivaizdžiai ne anglas, tu gal koks vokietis, ir neturi puikių manierų. Mes juk Anglijoje! Čia privalo būti gerbiamas privatumas. Aš nesuprantu, kodėl manęs žmonės nuolat klausia, iš kur aš esu?! Žinai iš kur aš esu? Aš esu iš Anglijos! Jau 25 metus! Ir tai bus šios istorijos pabaiga.“
Užtilo ir tęsė valgymą. Aš irgi užtilau. Pagalvojau – geriau valgyti tyloje, negu bendrauti su tokiu durnium. Po to pokalbis vėl įsiplieskė. Restorano apsauginis stebėjo situaciją ir net 2 kartus priėjo prie manęs paklausti, ar nenorėčiau, kad jį išvytų. Aš atsakiau, kad ne – jis man netrukdo. Tiesiog vyksta procesas. Visata niekuomet nesuveda žmonių be reikalo (karma neklysta). Aš esu reikalinga to proceso dalis. Papietavę, galų gale išsiskyrėme kaip draugai, paspausdami rankas.
Iš to pokalbio išsinešiau įdomų supratimą apie privatumą. Iš tiesų, gyvendamas Anglijoje pastebėjau kad anglai nelinkę atvirauti, ir dabar supratau kodėl. Lietuvoje dirbdamas korporacinėje aplinkoje, atrodo tiek daug žinojau apie bendražygius. O Anglijoje – absoliučiai nieko. Atrodo, lyg žmonės slėptųsi po kauke ir nė žodelio apie tikrąjį save. Tenais klausimas „kaip sekasi“ arba „kaip jautiesi“ užduodamas su tokia intonacija, iš karto pasakančia, jog nuoširdaus atsakymo nesitikima. Negaišink laiko su savo istorijom – tiesiog pasakyk „gerai“ ir tiek – tai viskas ko iš tavęs nori. Neduok Dieve, dar kokiu draugeliu patapsi ir peržengsi privatumo sieną 🙂
Privatumas, kaip ir visi dalykai, turi dvi puses. Suvokiau, kad iš konstruktyviosios pusės privatumo laikymasis leidžia išsaugoti daugiau energijos, mažiau iššvaistyti savęs beprasmiams santykiams ir stipriau susikoncentruoti į savo gyvenimo misiją, todėl privatumo principus pradėjau taikyti ir savo gyvenime. Tiems, kam nenoriu pasakoti apie save ar savo veiklą – tiesiog nepasakoju, ir viskas. Ypač geras jausmas, kai leidi sau tiesiog tyliai kurti savo svajonių gyvenimą ir daryti gerus darbus, ir nejauti poreikio visiems apie tai skelbtis socialiniuose tinkluose – sutaupai daugybę laiko ir energijos.
Stiprybės, vyriškos galios įvaldymas
2019-aisiais perėjau nuo mąstymo paradigmos:
„Aš noriu įgyvendinti šią svajonę, bet nežinau kaip, todėl man turi padėti žmonės X ir Y, reikia kažkaip juos įtikinti“, į:
„Aš stiprus, aš savo gyvenimo šeimininkas, aš vizionierius, galiu viską finansuoti pats, įvertinu tikslo/svajonės kainą, ir tiesiog uždirbu tam pinigus. Tokiu būdu, nereikia niekam nieko aiškinti, įtikinėti, esu visiškai lojalus savo tikrajam Aš ir galiu tiksliai planuoti, nesitikėdamas niekieno malonės.“
Labai gera ir ramu. Ši paradigma leidžia atsipalaiduoti ir švęsti gyvenimą, tuo pat metu atkakliai siekiant tikslų.
Antrasis susitikimas su Dr. John Demartini
Amžinas Ačiū Dr. Demartiniui, kuris metų pradžioje įžiebė kibirkštį manyje, sukėlė supersąmonės prasiveržimą tiesiog seminaro salėje, kur užsitrumpinus protui pagaliau praregėjau. Susijungęs su amžinu žinojimu, prisiminiau didžiausias „skyles“ ir troškimus, kuriuos atėjau išpildyti per šį fizinį gyvenimą.
Dar didingiau buvo suvokti, jog esame bendroje sąmonėje su Dr. Demartiniu. Gera dėl to, kad šiuos metus gyvenau užtikrintai įgyvendindamas viziją, bebaimiškai rinkdamas reikalingas pamokas, laisvai rinkdamasis su kuriais vaidmenimis vaidinti didžiajame gyvenimo spektaklyje, ir tyliai darydamas gerus darbus.
Tai yra gyvenimas Tiesoje, gyvenimas iš Dvasios. Vieniems toks gyvenimas atrodo saldus, kitiems – kartus, bet abiem atvejais tai yra tik proto haliucinacijos.
Kai pats gyveni Tiesoje, tai tik juokiesi iš tokių vertinimų, ir tiesiog mokaisi atjausti tuos, kurie vis dar vertina.
Gyvenimas iš Dvasios
Šiemet įtvirtinau, jog nėra jokio kito vertingesnio kelio, negu savirealizacijos kelias. Kiti keliai yra pasmerkti amžinai kančiai. Kol gyveni kaip mirtingasis, tau viskas yra šilta arba šalta. Skauda, arba malonu. Tavo tikslas – ištempti šį gyvenimą kaip nors iki pensijos. Pragyventi. Prakentėti.
Kai pabundi, kai suvoki savo nemirtingumą – aktyvuoji didžiausias savo galias bei pradedi jungtis su amžinąja begalybe. Pro tavo fizinį kūną prasiveržia Tavo vizija. Praregi, kodėl esi čia.
Mirtingųjų malonumai tampa nebesuvokiama kvailyste, bėgimu nuo savęs. Ateina suvokimas: kam save kankinti, jeigu galima švęsti? Švęsti ne iki tol, kol baigsis alkoholis, bet švęsti amžinai. Tikrąja abiejų žodžių prasme.
Tapyba
Šiemet pradėjau tapyti. Tapiau nemąstydamas, ką tapysiu. Tiesiog leidau vizijoms lietis laisvai per mano fizinį kūną. Nutapęs pirmuosius 10 paveikslų pamačiau, kad visi jie apie vieną ir tą patį – sąmoningumą, pabudimą. Tapyba gavosi kaip įrankis pamatyti, kas vyksta mano paties viduje. Lyg koks daktarų zondas su kamera, pravestas į žarnyną, kad pamatyti kas ten vyksta viduje.
Įsicentravimas
Po kelionių grįžęs į Vilnių, antrą kartą apsigyvenau svajonių vietoje – lofte miesto centre, kuriančių žmonių kvartale. Tai leido suvokti, kaip gera gyventi ramioje miesto oazėje, kai viskas po ranka, nereikia niekur važiuoti. Aplink kamščiai, judesys, stresas, nervuoti žmonės, „akli“ vairuotojai (nepraleidžiantys pėsčiųjų), mėtosi popieriniai kavos puodeliai ir cigarečių pakeliai, žmonės tiesiog pasiutusiai taško energiją ant beprasmių reikalų – o aš esu įsicentravęs, išeinantis iš savo ramybės oazės, nepamiršęs kas esu, ramiai vaikštantis po rajoną ir skleidžiantis šviesą.
Ši kontrastinė aplinka – tai būtina tobulėjimo patirtis, reikalinga tiek aplinkiniams (spoksantiems į mane), tiek man pačiam. Buvimas nebyliuoju mokytoju nieko nekainuoja, bet veikia tiek pat kiek ir akivaizdinis mokymas.
Būdamas įsicentravęs, tu niekam nieko netaškai. Esi čia ir dabar. Tai svarbi patirtis budrumo ugdymui. Mokymuisi nepamesti savęs, išlaikyti nepertraukiamą sąmonės srautą. Vos tik paleidi įsicentravimą – neri į iliuzijas, protines haliucinacijas, praeitį, ateitį… Tavęs nebelieka. Praeina kelios valandos, atsipeikėji ir mąstai – kur gi pralėkė visas tas laikas? Kur buvo mano dėmesys?
Vairuotojai pypina mašinų signalais, nervuojasi, skuba „prasmukti kol dar žalia“, užtverdami pusę sankryžos, bet neklausia savęs: „Į kurias kapines aš taip skubu? Kodėl? Ar man tai patinka? Kam man to reikia? Kodėl taip gyvenu?“
Bendrauja su žmonėmis, kurių nemėgsta. Rūko cigaretes, kurios neskanios (nebent kai click’ą paspaudi, tada dar px). Netgi vairuoja mašinas, kurias keikia ir mielai atiduotų į metalo laužą, jei tik nejaustų gėdos važiuoti autobusu.
Nes juk ir „šuo kariamas pripranta“. Visiška Savęs išdavystė. Absoliutus melas Sau. Vaikus mokote nemeluoti. O ką išdarinėjate patys? Ar tai gyvenimas Tiesoje?
Apsimetėliai
Sutikau nemažai apsimetėlių, kurie sako vieną – o daro kitą. Tokių, kurie giriasi uždirbantys milijonus ir gyvenantys svajonių gyvenimą, tačiau nesuprantantys, kas yra svajonė.
Tokių, kurie vadina save verslininkais, bet niekad nerizikavo bei nesuvokia žinių vertės.
Tokių, kurie nešioja kostiumą, apsimeta turtingais, o gyvena pigiausiame hostelyje.
Tokių, kurie apsimeta geradariais, o galvoja tik apie save. O poto dar meluoja, jog „pamiršo“ pagalvoti apie kitus.
Nusprendžiau tiesiog daugiau nieko nebeklausinėti atsitiktinių žmonių (pagarba privatumui :)). Koks mano reikalas kaip jie gyvena ir ką jie daro. Tegul sau gyvena, Tiesoje ar Iliuzijoje – tai jų pačių reikalas.
O mano sprendimas yra turėti kokybiškus ryšius su tais, kurie gyvena Tiesoje. Visiems kitiems sakau viso gero, išimtis tik seniems draugams, kuriems aš galiu pasitarnauti kaip nebylus mokytojas. Paskutinį kartą atmečiau milijonieriaus, Silicio slėnio įžymybės pasiūlymą padėti vien dėl to, kad jis negyveno Tiesoje. Pajautęs varvantį egoizmą iš jo šnervių bei žmonių žeminimą iš jo kalbos, vaizdo pokalbį nutraukiau po trijų minučių. Projektas buvo ne mano, todėl už šį poelgį kitą dieną buvau nuo jo nušalintas. Dviguba pergalė. Atkrito du dviveidžiai vienu šūviu, o aš gavau dar daugiau erdvės gyvenimo šventei ir Tiesai. 🙂 Prisirišimas atneša kančią, laisvė atneša palaimą.
Vipasana
Šiai 10 dienų meditacijai kaupiausi keletą metų. Pagaliau tai įvyko Malaizijoje. Buvo nelengva. Pusė vyrų atkrito ir išsilakstė per pirmas tris dienas. Gėda, nes kaip ir visur šiais „įdomiais“ laikais – dauguma „silpnosios lyties“ atstovių liko.
Išbuvau. Atradau. Supratau. Po tokios milžiniškos meditacijos „dozės“, iš pradžių net bloga galvoti apie meditaciją. Bet iš tiesų įgauta patirtis integruojasi į gyvenimą ne iš karto, o palaipsniui, su laiku. Dabar, kai praėjo pusė metų, ir matau kiek daug konstruktyvių pokyčių tai atnešė į kasdienį gyvenimą – manau, kad dar kartosiu. Plačiau apie Vipasanos patirtį skaitykite straipsnyje: Ką psichodeliniai grybai, Vipasana ir Fluxus turi bendro?
Alcheminės kelionės
Šiemet beveik nekeliavau turistiniais tikslais. „Atėjau, pasižiūrėjau, nieko nesupratau, pasakiau WOW, pasidariau selfį, išėjau“ – jau nebeveikia. Atrodo, kaip pradinukų žaidimas.
Keliavau, nes vidinis vedlys sakė ten keliauti ir išmokti pamokas. Suaugęs žmogus turėtų keliauti būtent taip.
GIBRALTARAS
Pirmąją pavasario dieną (Kovo 1) įkopiau į Gibraltaro uolą. Man tai ypatinga galios vieta, kvietusi mane atvykti nuo pat vaikystės. Tai „Europos pabaiga“, nuo kurios matosi Afrikos krantai. Išlaukiau tinkamo momento ir atvykau. Kopiau į viršūnę nepailsdamas, nevalgęs, su sunkia kuprine, su plonutėliais miesčioniškais batais, lenkdamas kitus kopėjus, ištisas tris valandas. Sakau tą ne norėdamas pasigirti, o pabrėždamas kad eidamas ten, kur kviečia tavo tikroji savastis, visuomet būsi apdovanotas jėgomis – tuo neverta abejoti. Ant viršūnės padariau priesaiką Sau (Sielai), girdint Didžiajam Kūrėjui. Tiesiog jaučiau, kad turiu tą padaryti būtent ten.
SINGAPŪRAS
Vėliau išvykau į Singapūrą. Vedamas vidinio vedlio, susitikau su artimomis sielomis. Vienas toks netgi prisistatė prie manęs tą pačią minutę, kai pagalvojau, kad norėčiau atsigerti – ir pasiūlė bananų kokteilį (nemokamai). Ir papasakojo, kad gilioje meditacijoje regėjo mane kartu su kitais kūrėjais, atvykstančiais į Singapūrą.
Singapūre išgyvenau iki šiol ekstremaliausius meninių vizijų srautus – pasikroviau kokiam dešimtmečiui į priekį. Taipogi, sukūriau Fine Art nuotraukų kolekciją „Singapūro įkvėpimas“. (Pilna kolekcija – mano fotografijos galerijoje)
Meilė laisvei
Šiemet daug kalbėjau apie laisvę ir meilę laisvei, todėl sulaukiau itin stiprių reakcijų iš tų, kurie laisvės nekenčia. Išnaudojau daug energijos bandydamas logiškai apibūdinti iš širdies sklindantį laisvės ir atjautos balsą. Kuo tik nebuvau apšauktas – skandalistu, svajotoju, bambekliu, užmigusiuoju – įvairiais, netgi vienas kitam prieštaraujančiais epitetais („užmigęs svajotojas“, hm..?). Epitetais, išvemtais iš pasidavusiųjų, aukų, vergų burnų, kurie pasaulį regi tik per savo smegenis, kurie mato save kaip mirtingus, ir kurie siekia kontroliuoti bei valdyti.
Kol kas Paleidau prisirišimą laisvės balso loginei raiškai plačiajame sociume, nes žmonės, gyvenantys skirtinguose sąmonės lygiuose, tiesiog negali suprasti vienas kito. Paleidau tam, kad verčiau sugrįžčiau į aukštesnio lygio vertybių realizavimo metodą, kurio vykdymas neišvengiamai veda į visuomenės sąmonėjimą. Atėjo suvokimas, kad visi atsakymai slypi sąmoningume. Kuo aukštesnis sąmoningumas, tuo mažiau klausimų ir problemų.
Miegančiam ir kurčiam bandyti paaiškinti apie laisvę yra tas pats kas mėsėdžiui duoti suvalgyti vaisių. Kas jam iš to? Suvalgė ir nėra, o smegenys toliau prašo mėsos.
Tačiau – leisk miegančiam pabusti, ir jis pats supras kur yra Tiesa. Pats pradės sodinti laisvės medžius ir mėgautis jos vaisiais. Kad miegantis pabustų, iš esmės nereikia jokių agresyvių veiksmų. Tereikia būti pabudusiu, gyventi Tiesoje.
O Tiesa paprasta – jeigu kažką myli, iš jų nevogi, neapgaudinėji, nekenki, nesvarbu ar tai būtų tiesiogiai, ar per įstatymų „kirvį“. Paprastas principas. Bet reikia atviros širdies, kad principą įsisąmonintum.
Tiek daug ažiotažo kilo vien dėl to, kad suaugę miegantieji nesuvokia šio paprasto principo, kuris vaikams yra aiškus kaip 2×2. Iki kol tų vaikų neužmigdo suaugusieji…
Širdyje, kartu su paveikslu, gimė eilėraštis:
Kaip riešuto lukštai
Skyla mūsų pragarai
Amžius menanti šviesa
Skinas kelią mūsų širdyse
194048
Intuicija yra superžinojimo galia. Ją turi visi gyvūnai, bet žmonės šiais laikais jaučia ją labai silpnai. Didieji atradėjai savo atradimus padarė ne per loginę išvadą, bet per intuiciją. Tą pripažino Einšteinas, Archimedas, Niutonas, Gautama Buda… Intuicija tai tiesiog žinojimas anapus logikos. Intuicija Tave aplanko netikėtai, kai nuvargini (arba nuramini) protą ir tiesiog per kvantinį šuolį tau suteikia žinias, dėl kurių neabejoji. Nes jauti, kad tai atėjo iš tikrosios tavo Savasties.
Vieną dieną intuityviai (t.y. be jokios logiškos priežasties, pasitikėdamas vidiniu vedimu) nuvažiavau į Tuskulėnų rimties parką. Niekada šiame gyvenime ten nebuvau. Sėdėjau ir mėgavausi ramybe. Tuomet atėjo žinutė iš draugo apie skaudžią netektį. Ilgai mąsčiau ką jam atsakyti, nedažnai taip nutinka…
Poto grįžau į automobilį ir dar kokį pusvalandį tiesiog sėdėjau. Sunkiai sekėsi suprasti, kas įvyko. Tuomet atėjo antrasis intuicijos žybsnis. Nevalingai nukreipiau akis į odometrą, kuris rodė „194048“. Iš karto suvokiau, ką ši žinutė reiškia. „19 404 8“ – gyvenimas nuo 19 metų Tave veda į niekur, akligatvį (404 klaida). Tamsusis gyvenimo sapnas. Užsidarymas kokone, prieš tampant drugeliu. Paskutinio skaičiaus (8) reikšmę suvokiau tik šiek tiek vėliau. T.y. šio proceso trukmė – 8 metai, po to ateis pabudimas.
Simboliška, bet šiemet man 27 metai. Metų pradžioje išgyvenau Dvasios atgimimą, o metų pabaigoje, gruodžio 10-osios naktį netikėtai pabudau ir tą pačią sekundę nevalingai griebiau telefoną (įprastai taip niekad nedarau) – laikrodis rodė 4:04. Iš karto atėjo intuicinis suvokimas, kad 8 metų periodas baigėsi.
Kodėl apie tai papasakojau? Tam, kad paskatinčiau nenumoti rankų į subtilias žinutes. Prisiminti, kad intuicija yra superžinojimas, esantis virš logikos. Ir tas superžinojimas tau gali duoti atsakymus į klausimus, į kuriuos naudodamas logiką ieškotum atsakymų visą gyvenimą. Man pačiam tai, žinoma, irgi buvo gera pamoka. Tik svarbu nepainioti intuicijos su emocijomis. Atskirti nesudėtinga – emocijos negali niekuo pagrįsti. Ji ateina ir išeina. Intuicija yra tavo savastis, neišplėšiamas ir neišraunamas dalykas. Tuo, kas ateina per intuiciją, tu neabejoji. Jeigu abejoji – reiškias, tai tebuvo emocija.
„Blitz“ prisiminimai
Pripažinau menininką savo viduje. Ištisus 8 metus (per tamsiojo sapno periodą) savo vidinį menininką bandžiau nužudyti. Jis nuožmiai kovojo ir retkarčiais pavienius mūšius laimėdavo. Kovojo neišmanymas prieš Tikrąjį Aš. Ačiū Dievui, neišmanymas pralošė… Įvyko sugrįžimas į save – jaučiau, kad Didysis Kūrėjas dėl to apsidžiaugė.
***
Pasakojau žmonėms kaip menas padeda suvokti save, moko regėti grožį, tobulumą, mažina agresijos lygį pasaulyje, o tai savo ruožtu atneša daugiau ekonominio klestėjimo ir laisvės.
***
Dažniau ėjau pietauti į šventyklas. Gera valgyti tyrą, šventą maistą ir stebėti, kaip tas šventyklos gėris per maistą keliaują į tave bei į platųjį pasaulį.
***
Suvokiau iki šaknų, kas man tinka, o kas ne. Nustojau daryti tai kas man netinka arba nepatinka. Dvasinis kelias reikalauja būti savo gyvenimo šeimininku, nes tik taip gali stiprėti bei kurti gerovę sau ir kitiems. Priešingu atveju tu tik rideniesi nuo kalno pensijai į nasrus.
***
SPRENDIMAS eiti lengvai ir švęsti gyvenimą, o ne aklai daužyti galvą į sieną, kalint nepagrįstame įsitikinime, kad gyvenimas turi būti sunkus. Man patiko milijardieriaus Dan Peños pasakojimas, kaip jis nusprendė nedalyvauti ekonominėje krizėje. Tegul kiti bijo, panikuoja, realizuoja savo įsitikinimą, kad yra krizė, ir bankrutuoja.
O jis trenkė kumščiu per stalą ir pasakė savo kolegoms: mes krizėje NEDALYVAUSIME. Ir nedalyvavo.
Nors Dan Peña yra „neandartalietis“ (turi neandartaliečio kaulą), rėksnys, pasipūtęs verslininkas ir šiaip nemalonus tipas, bet jis gyvenime puikiai naudojosi transcendentinėmis žiniomis, galbūt net pats to sąmoningai nesuvokdamas.
Supratęs, kad „suvokimas yra realybė“ (perception is reality), sukūrė apie save tokį įspūdį, kad žmonės patys pradėjo prieš jį lankstytis ir kišti savo pinigus. Bankai pradėjo rikiuotis į eilę, kad galėtų paskolinti jam pinigų, nors racionalaus pagrindimo tam nebuvo.
Supratęs, kad gyvenime nėra jokių taisyklių (tai, ką vadiname taisyklėmis, tėra iliuzija), nusimetė nuo savęs visus ribotuvus ir per rekordinį laiką užaugino verslą į rekordines aukštumas.
***
Viskas, 2019-ųjų apžvalga baigta. Tokias apžvalgau darau kasmet asmeniškai sau, bet šį kartą nusprendžiau išrinkti įdomesnes vietas ir pasidalinti su plačiąja visuomene – nes kam laikyti tik sau, jeigu pasidalinti nieko papildomai nekainuoja?
Kainuos nebent laikas mano nekentėjams, kurie rašys savo piktdžiugiškus komentarus po šiuo post’u. 🙂 Na ir ką? Dar nepriaugot, kad pasiektumėt šviesos jungiklį mano gyvenimo šventėje. Neišjungsit. Jūs tik nerašinėkit komentarų smirdėdami kamštyje, savo prarūkytose mašinose. Nenoriu, kad nekaltiems žmonėms kaulus laužytumėt.
***
Linkiu visiems laimės ir harmonijos. Laimės ir harmonijos. Laimės ir harmonijos. OM.
***
„The tragedy of life is not in that it ends so soon, but that we wait so long to begin it“ – W. M. Lewis
