Į Mianmarą nutariau keliauti dėl dviejų priežasčių. Visų pirma, norėjau pasižiūrėti kaip ten realybėje atrodo ta nuvogta nuo Lietuvos vėliava (jie naudoja tokią pačią vėliavą, tik viduryje užklijavę baltą žvaigždę). Antroji priežastis – prisiliesti prie senovės beklaidžiojant po šventyklas (pagodas) Bagane.
Abu tikslai buvo įgyvendinti, bet pamačiau ir tai ko nelabai tikėjausi… Tai, kas gyvenimą nudažė kitomis spalvomis ir giliai įstrigo mintyse. Mianmaras tiesiog užvirė tą mano puodą, kurį nešioju ant pečių, tad nusprendžiau kelionei į šią šalį paskirti atskirą įrašą.
Viskas prasidėjo tikrai ne nuo šypsenų…
Taigi, pakylu jau sutemus iš Bankoko oro uosto. Vaizdai įspūdingi – milijonai šviesų, ryškiai nušviestos miesto arterijos (greitkeliai), ir visa tai driekiasi nuo vieno horizonto iki kito, kur tik bepažvelgsi…
Po šiek tiek daugiau negu valandos skrydžio, lėktuvas leidžiasi Jangono (Mianmaro sostinė) oro uoste. Žvelgiant iš viršaus, aplink vien tik tamsa, kuri nieko gero nežada…
Oro uostas. Muitinės kontrolė. Belaukiant eilėje, akį patraukia Samsung reklama, priklijuota prie kiekvienos muitinės pareigūno darbo vietos. Dar niekur taip nemačiau, kad valstybės pareigūnai (o ypač pasieniečiai) kažką reklamuotų. „Nejaugi jie tikrai taip blogai gyvena“ – pagalvojau sau.
Praėjus muitinę, reikia išsikeisti pinigus. Buvau pasiėmęs Tailando valiutos, nes kažkaip iki šiol kiek keliavau lyg ir buvo normalu kad kaimyninėse šalyse keičiamos kaimyninių šalių valiutos. Deja, išėjęs iš oro uosto saugiosios zonos radau 3 keityklas, kurios keitė tik dolerius ir eurus. Bet nuostabą sukėlė netgi ne tai. Keisčiausia buvo tai, kad jie 8 valandą vakaro, atvykus pilnam lėktuvui iš Bankoko (apie 180 žmonių, o juk skrydžių Jangono oro uostas tikrai nesulaukia daug), tų visų keityklų darbuotojai užsikabino kortelę „UŽDARYTA“ ir sėdi sau ramiai. Visiškai nesuvokiamas komercijos supratimas… Tada nusprendžiau pabandyti išsiimti pinigus iš kortelės. Bandžiau 2 skirtingų bankų korteles 3 skirtinguose bankomatuose, nė vienas variantas nepavyko… Tada prisiminiau kad saugumo zonoje buvo dar viena keitykla. Dar kartą praėjau patikrinimą, grįžau. Ir man prieš nosį ta paskutinė keitykla „užsidarė“ ir į jokias kalbas nesileido. Jie vieninteliai keitė Tailando valiutą, bet kursas buvo visiškai kanibališkas – apie 20% praradimas, tad vis tiek nebūčiau keitęs. Tada apsidairęs pamačiau dar vieną bankomatą. Pavyko! 🙂
Praeina 5 minutės ir aš jau važiuoju taksi į miesto centrą. 20km kelionė trunka apie valandą. Todėl, kad keliai tiesiog baisūs, visiškai neapšviesti, pilni žmonių. Kurie rizikuoja savo gyvybėmis bandydami pereiti į kitą kelio pusę (bet vėliau supratau kad gyvybė Mianmare nėra itin brangi…). O eismas toks velniškas, kad visi vairuotojai be perstojo landžioja iš vienos juostos į kitą, pypsi, mirksi šviesomis. (Gal ir gerai, kad motoroleriai čia uždrausti.)
Ir tada ateina toks keistas suvokimas. Vairuoja tai juk čia dešinėje pusėje. Bet dauguma automobilių turi vairus dešinėje pusėje (ta prasme, „angliški“). Ir net kai kurie autobusai pritaikyti vairavimui kairėje pusėje – tai įsivaizduokit, žmonės greitkelyje, visiškoje tamsoje, turi į jį įlipinėti iš gatvės pusės, kai pro šalį švilpia kelių ereliai. Ir tada po truputį suprantu, kodėl jie važiuodami ištisai pypina. Tiesiog praneša apie save, nes niekada nežinai ar gretimas vairuotojas tave mato… O ekonominė logika yra tokia kad Japonijoje tiesiog per daug prigamino dešiniavairių automobilių, tai pigiai išpardavė į Mianmarą, kur įstatymai šiuo atžvilgiu nėra tokie griežti… Būnant tokio chaotiško eismo dalyviu, atrodo taip graudžiai kvaila, kad žmonės vis dar vairuoja… Aš labai tikiuosi, kad save vairuojantys automobiliai su dirbtiniu intelektu kada nors pasieks ir Mianmarą.
Tą vakarą su šviežiai sutiktais draugais išėjome paragauti jų gatvės maisto (kuris, beje, nelabai skanus palyginus su Tailando virtuve). Tai buvo pirmasis kontaktas su Mianmaro žmonėmis ir kultūra. Įdomu buvo tai, kad jų kalbos intonacija labai „kieta“, todėl mano ausims atrodo kad jie labai pikti 🙂 O poros, bendraudamos tarpusavyje, savo meilę išreiškia besistumdydami arba švelniai besimušdami.
Beje, merginos ir moterys čia jau 2000 metų naudoja labai keistą kosmetiką – Tanaką. Jiems tai yra ne tik gražu, bet ir apsaugo nuo nudegimų saulėje, vėsina, palaiko lygią odą, turi gydomųjų savybių. Bet mano akimis tai, tiesą sakant, baisiau atrodančios kosmetikos dar nemačiau… 🙂
Apsižvalgius aplink, šleikštulį kėlė Jangono gatvės ir šaligatviai (taip, jie ten kai kur yra!!), pilnos raudonų (lyg kraujas) dėmių. O tai ne kas kita, kaip betelio „riešutai“, sukramtyti ir išspjauti. Tai toks pats silpnas narkotikas kaip kava ar arbata, tik skirtumas toks kad jis nudažo dantis raudonai (įsivaizduokit, kokia graži šypsena!) bei sukelia vėžį. Ir šiaip nuo ilgalaikio vartojimo dantys pradeda byrėti.
Dar didesnį šleikštulį kėlė kvapai gatvėse (panašu, kad jie ten pila viską) ir vieši tualetai (restoranuose ir kavinėse). Pas juos supratimo apie higieną 0. Ir į vieną iš tokių užėjęs (kaip čia pavadinti… su atvira kanalizacija..?) beveik apsivėmiau…
O tai ar buvo ten kas nors gražaus?!
Buvo! 🙂 Antąją kelionės dieną, pasibaigus turui po Jangoną, naktiniu autobusu išvykau į Baganą. Kelionės metu susivokiau, kad iš tikrųjų nelabai buvo prasmės rinktis „premium“ klasės autobusą… Nors sėdynės patogios, pritaikytos miegojimui, bet tame 600km ilgio „greitkelyje“ taip kratė, kad miegoti tikrai nebuvo lengva… Ir, beje, jie net renka kelių mokesčius! Turbūt prisižiūrėjo per daug filmų apie Europą…
Bet kaip ten bebūtų, apie 4:30 ryto jau buvau Bagane. Pirmą kartą taip mačiau, kad autobusą, įvažiuojantį į stotį, pasišokinėdami vytųsi visas būrys taksi vairuotojų, ir dar tokiu laiku! Ir, žinoma, vos tik išlipus iš autobuso esi užbombarduojamas pasiūlymais… 🙂 Apie 5 ryto atvykau į viešbutį, iš karto pasiėmiau dviratį ir išvažiavau į šventyklas laukti saulėtekio.
O va čia buvo TAI.
Vaizdai ir jausmai, kuriuos patyriau – tai buvo lyg kažkokia aukštesnė materija. Sėdėdamas ant vienos iš aukščiausių pagodų su dar kokiu 100 kitų laimingųjų ir matydamas nesibaigiančią bokštelių panoramą švintančio dangaus ir kylančių oro balionų fone, jaučiausi lyg būčiau ne Žemėje, o kažkur Marse.
Pagodų viršunėse įtaisytos antenos. Tikima, kad jos sujungia visas šventyklas per tam tikrą subtilią materiją. Ir visa tai atrodo taip harmoningai ir kosmiškai… A. Einšteinas yra pasakęs, kad Budizmas atitinka ateities religijos apibrėžimą, kuri bus kosminė, be jokių dogmų ir teologijų. Tai, ką išvydau tikrai buvo įspūdinga.
(taip, Buda geria kolą!!!)
Vėliau dviratį iškeičiau į elektrinį motorolerį (taip, jie ten tokius turi!) ir keletą dienų praleidau keliaudamas po šventyklas.
Na, iš tikrųjų tai ne visai taip… Visą šį malonumą aptemdė mano „skrydis“ nuo vienos senutėlės šventyklos, kai lipant į apačią iškrito plyta. Po kritimo, skausmas rankoje vis didėjo, o grįžimą atgal į Jangoną buvau suplanavęs tik maždaug po 2 dienų. Buvo 2 pasirinkimai – 1) važiuoti 4 valandas iki artimiausios „civilizuotos vietovės“, kur galėčiau rasti abejotinos kokybės ligoninę ir taip visiškai sugadinti savo viešnagę Bagane, arba 2) kiek įmanoma išnaudoti likusį laiką keliaujant po šventyklas ir nuvažiuoti į ligoninę Jangone po 2 dienų.
Kadangi kitą dieną skausmas sumažėjo, nusprendžiau pasirinkti 2-ąjį variantą. Apie 5 ryto atvykau į Jangoną, o prieš 7 val. jau buvau ligoninėje miesto centre (nes jų autobusų stotis ir keliai net neprašvitus jau tokie chaotiški, kad iš stoties vien išvažiuoti užtrunka apie 20min, o pasiekti centrą – apie valandą, ir čia su nuolatinių rėkavimų, pypinimų, pralėkimų per raudoną šviesoforą pagalba). Ligoninė savo švara labiau priminė bulvių sandėlį, bet gydytojai pasirodė išmanantys savo darbą ir buvo labai malonūs ir džiaugsmingi. Na, įsivaizduokit, kaip nesišypsosi, kai pas tave tokį ankstyvą rytą pasirodo kažkoks keistas užsienietis iš neištariamos šalies, kurią reikia išgūglinti (gal iš viso pirmas pacientas iš Lietuvos!), ir dar su neištariama pavarde!
Beje, vos nepamiršau paminėti – rezultatas buvo toks, kad šiek tiek įskilo riešo kaulas, tai uždėjo gipsą ant rankos. Puiku, pirmas gipsas už Lietuvos ribų! 😀
Paskutinės valandos Mianmare…
Taigi, po ligoninės dar turėjau beveik visą dieną Jangone iki skrydžio atgal į Tailandą. Emocijos ir mintys buvo dvilypės. Daugelis žmonių čia tikrai yra labai geri, draugiški, šilti, nelinkintys nieko blogo… Ypač juokinga buvo, kai 2 vaikai, aplenkdami mane su motoroleriu, atsisuko atgal mojuodami man ir sakydami „Hello“, išlėkė į kelkraštį. Vos neįvyko avarija – o aš vos nepasijaučiau kaltas, kad gimiau :)).
Bet visgi, reikia nepamiršti, kad aš Mianmare esu tik turistas… Žmonės į mane spokso kaip į ateivį, o kai kuriems aš esu tik pinigų puodas, kurį reikia ištuštinti kiek įmanoma iki galo, bet kokiais būdais… Tai galioja tiek pardavėjams, tiek vairuotojams, tiek restoranų savininkams, apskritai visiems kurie susiduria su turistais. Visur galioja dvi skirtingos kainos vietiniams ir užsieniečiams. Deja, net ir už įėjimą į šventyklą Jangone. Vietiniams įėjimas apskritai nemokamas. Tai yra taip šlykštu ir neteisinga, ir sakyčiau netgi kažkiek primena 20-ajį amžių, Apartheido laikus… Natūralu, kad šiose šalyse lengviausia atskirti užsienietį pagal odos spalvą. Jeigu baltaodis, tai tikrai užsienietis. Ir kai vos pamačiusios baltaodį prišoka moteriškės su žibančiomis akimis, auskarais ir žiedais, sakydamos kad „Jums reikia nusipirkti bilietą“, tai jausmas tikrai ne koks.
Apskritai tą visą klaidžiojimo po šventyklas patirtį Bagane labai aptemdydavo įvairiausio plauko pardavėjai, okupavę beveik kiekvieną įdomesnę šventyklą. Juk užėjus į šventyklos teritoriją norisi įsijausti į aplinką, nevaržomai apžiūrėti šį nuostabų protėvių palikimą. Deja, vietoj to tenka išgirsti šūksnius „Hello! You wanna buy paintings?!!!“ („Labas, nori pirkti paveikslus?“) arba būti apsuptam mažų vaikų, pardavinėjančių savo keverzones.
Aš suprantu, kad jie galbūt sunkiai gyvena ir kad jiems trūksta pinigų, na bet įsivaizduokit kas būtų jeigu užėję į Katedrą ar į Šv. Onos bažnyčią rastumėte turgų ir šūkaujančius pardavėjus? Būsiu žiaurus, bet tokiu būdu tręšti pinigus iš turistų yra tikrai vienas iš negarbingiausių kelių, kurį pramynė tikrų tikriausi tinginiai. Lygiai taip pat kaip musės lenda prie šūdo, tai taip vietiniai tinginiai lenda prie turistų Mianmare…
Ir tikrai sunku išlikti žiauriam, kai Jangone prie manęs prišoka mamos su vaikais, gestais rodančios kad neturi ką valgyti… Tokie vaizdai įstringa visam gyvenimui. Bet aš tikiu, kad Mianmaras jau greitai atsistos ant kojų ir išsigydys tas žaizdas, kurias paliko militaristinė valdžia… Dar nebuvo tokios problemos, kurios žmogus nesugebėjo išspręsti.
Lietuvai irgi kažkada buvo blogai. Bet vos per ketvirtį amžiaus Laisvės mes pasiekėme daug – 2015 metais Lietuva jau buvo priskirta prie ekonomiškai išsivysčiusių šalių – taigi, esame toje pačioje kategorijoje kaip JAV, Vokietija ar Japonija. Ir lietuviai tą padarė tikrai ne tręšdami pinigus iš turistų.
Taigi, palikau Mianmarą su dvilypiais jausmais. Pamačiau daug grožio ir dar daugiau purvo. Tikiuosi vieno – kad kai (jei) čia grįšiu dar kartą, svarstyklės jau bus nusvertos į grožio pusę.
