Iš karto įspėju, kad šis įrašas bus kitoks. Labai retai kalbu apie save. Net ir tie, kas mane pažįsta daugiau negu 5 metus, niekada iki galo nesupranta kas dedasi mano galvoje. O jei kažkas bando sužinoti daugiau negu reikia – mano atsakymai būna tik dar labiau klaidinantys arba įžeidžiantys. Bet šį kartą pabandysiu rašyti šiek tiek atviriau. Darau tai ne norėdamas išsipasakoti, bet pasidalinti gera patirtimi, kuri kažkam galbūt pravers.
Apie viską nuo pradžių…
Gegužės mėnesį grįžau į Vilnių, po 7 mėnesių viešnagės Tailande. Per 5 mėnesius, iki dabar, iš Lietuvos niekur nebuvau išvažiavęs. Turbūt pagalvosite „koks jis keliautojas, jei tiek laiko sėdi vienoj vietoj“? Atsakymas paprastas – kažkur važiuoti reikia tada, kai tai yra prasminga. Paskutinius 5 mėnesius man buvo prasmingiausia praleisti būtent čia. Ir ne tik dėl vasaros.
Pirmos 3 savaitės, kai grįžau, buvo tiesiog euforiškos. Viskas atrodė nauja ir nepažinta, labai daug pokyčių. Susitikau su seniai matytais artimaisiais, draugais. Apsigyvenau savo svajonių vietoje. Vaikščiojau gatvėmis išsišiepęs iki ausų. Deja, ta būsena truko neilgai. Po 3 savaičių, tiesiog pernakt, 22-ą rytą atsibudęs supratau kad viskas apsivertė aukštyn kojom. Prasidėjo emocinis nuopolis, galvoje susinarpliojo daugybė „makaronų“, nežinojau kur pasidėti. Visa aplinka čia atrodė neįtikėtinai nuobodi. Trūko aiškumo – kodėl aš čia esu ir ką toliau daryti.
Buvau pradėjęs rašyti įrašą lyginantį Tailandą su Lietuva, bet sustojau, nes pamačiau kad įrašas gausis labai negatyvus Lietuvos atžvilgiu. O protas man sakė, kad tai negali būti tiesa – bandė priminti, kad net ir būdamas Tailande ten taip pat įžvelgdavau nemažai negatyvo. O širdis norėjo visa tai užmiršti ir išaukštinti Tailandą priešais Lietuvą.
Tai visgi, ar noriu sugrįžti?
Ir taip, ir ne. Jei pradedu vizualizuoti prisiminimus iš gyvenimo tenais – žinoma, gali užvirti emocijos. Bet protas primena, kad gyvenimas ten yra visiškai kitoks – su savais pliusais ir minusais. Ir Tu turi būti pasiryžęs susitaikyti su tais minusais. Tikriausiai nėra pasaulyje tokios vietos kur būtų vien tik privalumai. Nėra malonumo be skausmo. Nėra gėrio be blogio.
Bet iš kitos pusės – gyvenimą Lietuvoje dabar matau visiškai kitaip. Neveltui čia mūsų vos 3 milijonai. Nes čia gyvena ištvermingi žmonės. Nes tikrai lengva viską mesti, išlėkti į tropikus ir gulėti po palme. Žinau tokį žmogų kuris taip darė ištisus 4 metus – užsiėmė visokiais nereikšmingais darbais kurorte, kad gautų nakvynę ir pavalgyt. Galima sakyti, 4 metus pragulėjo prie jūros. Ne prie kokios ledinės Baltijos, o prie žydros jūros, su baltu smėliu ir vandeniu šiltu kaip arbata. Tiesa, vėliau jis atėjo į protą, pradėjo branginti savo laiką ir dabar uždirba 30 000 dolerių per mėnesį iš internetinių verslų.
Tad tikrai didžiulė pagarba mums, šiauriečiams, gyvenantiems palyginti suvaržytą, asketišką gyvenimą, kenčiantiems šaltas žiemas ir 7 valandų trukmės dienas – tai, apie ką tailandietis išgirdęs net nusipurto ir pagalvoja „kaip taip galima gyventi“. Ir mes vis tiek sugebame būti laimingi (nuostabu!). Dėl to kad čia gimėme ir esame „pritaikyti“ tokioms sąlygoms.
Kuo gyvenau pastaruosius 5 mėnesius?
Kadangi išorė (aplinka) daug nesikeitė, tai labiau eksperimentavau su savo vidumi. Pirmiausia – mityba. Vadinu save 90% veganu. Nustebote? Aš irgi nesitikėjau ir jokių panašių planų nepuoselėjau.
Posūkis link veganizmo
Bet Tailande sutikau vieną raw vegan’ą (veganas kuris nuėjo dar toliau ir valgo tik žalią maistą – termiškai neapdorotą), kuris visiškai sudrebino mano pasaulėžiūrą. Ne, jis net nebandė man „praplauti“ smegenų. Aš pats buvau ypatingai nustebęs pamatęs tą žmogų ir pradėjau klausinėti. Gilus dvasingumas, protas ypatingo aštrumo, miega 5 valandas per dieną, nevartoja jokių kavų/arbatų ir pan. Buvau įsitikinęs, kad čia kažkur turi būti „šuo pakastas“. Juk paprastai taip nebūna! Ir, žinoma, atsakymas buvo mityboje. Bet man asmeniškai kliūtis buvo tokia kad turėjau ribojančių įsitikinimų (pvz. – jei būsi veganas, tai liks tik kaulai ir oda, ir t.t.). Kai tuos įsitikinimus pašalinau (išsigooglinęs faktus) – persilaužiau ir maždaug po mėnesio pats pradėjau eksperimentuoti.
Rezultatas? Pirmieji 2-3 mėnesiai buvo sunkūs. Kaip niekad sunkūs. Patyriau tai, ko anksčiau niekad nebuvau patyręs. Pavyzdžiui, neapsisprendžiantis pilvas. Pavalgau veganiško maisto, ir vieną minutę jaučiuosi sotus, antrą minutę – nerealiai alkanas, trečią minutę – vėl sotus, ketvirtą – alkanas ir t.t. Beto, Lietuvoje dar labai prastai išvystyta įdomesnio veganiško maisto pasiūla (dažna situacija, kad kokį nors produktą parduoda vos viena parduotuvėlė ant visos Lietuvos ir ten taip greit išperka kad reik užsirašyti į eilę ir laukti 3 savaites kol atveš). Restoranuose pasiūla ir suvokimas apie augalinį maistą apskritai tragiškas. Dažniausiai tokio maisto pasiūla pagal sudėtį ir kiekį subalansuotas besikūdinančioms merginoms (žinoma, yra ir puikių išimčių!). O apie „vegetarišką“ picą, ant kurios pado tiesiog užmetė šaltų salotų, pomidorų ir agurkų net nenoriu prisiminti. Todėl tikrai lengva pulti į neviltį. Beveik ir buvau puolęs, bet išgelbėjo toks karingas Lietuvos veganas Mindaugas Slivka, kuris pasidalino lietuviško veganizmo patirtimi ir užvedė ant kelio. Ačiū jam. Jei turit rimtų klausimų – kreipkitės į jį!
Nauda? Po 2-3 mėnesių, kai regeneravosi mano ląstelės, tapau „laiminguoju veganu“. Jaučiau, kad tranzicinis periodas praėjo, ir mano ląstelės, kurios 24 metus buvo kasdien maitinamos mėsa, jos daugiau nebeprašė. Sakyčiau visai neblogas pasiekimas – 24 metų įprotį sulaužyti per 3 mėn. Deja, ne visi tiek iškenčia. Kai kurie palūžta greičiau ir pagalvoja, kad jie „negali gyventi be mėsos, nes netinkama kraujo grupė, ir dar 99 priežastys…“. Pasakysiu tik viena – kaip galvoji, taip ir yra.
Švaresnis protas, geresnis (neužslopintas) savo paties suvokimas, mažiau nuovargio, pasikeitusi veido oda, mažiau streso – tai tik keletas privalumų, kuriuos įsileidau į savo gyvenimą pradėjęs maitintis veganiškai. Jeigu norėčiau, atidirbęs iki 22h pilnu pajėgumu laisvai galėčiau šauti į lauką pabėgioti. Kartais save pagaunu mąstant „bet tai kaip gerai jaučiuosi, tiesiog viskas super, kaip vaikystėje“. Būnant 24 metų tai neturėtų kelti nuostabos, bet turiu pripažinti, kad dar prieš metus taip gerai nesijausdavau ir būdavo tokių momentų, kai tiesiog nesuprasdavau kas su manimi vyksta. Beje, iki šiol taip ir nesupratau – visa tai tiesiog dingo. Nesakau kad veganai neserga – bet, tiesą sakant, man yra graudu kai žmonės eina pas daktarus dėl kraujotakos problemų, gauna dozę piliulių, bet toliau valgo riebias kiaulės ausis bei makdonaldo burgerius ir nepalaiko gero fizinio aktyvumo. Nes yra nemažai atvejų, kai augalinė mityba pašalino jau pradėjusį vystytis vėžį bei kitas ligas.
Dienos režimo pokyčiai
Šiam pokyčiui įkvėpė Martynas Jocius. Darbo dienomis pradėjau keltis 5:55 ryto. Ėjimą miegoti paankstinau iki 22-23h. Jaučiu, kad galbūt einu prieš savo natūrą – nes gimiau vėlai vakare, todėl esu Pelėda – bet tokio režimo nauda produktyvumui ir gerai savijautai – akivaizdi. Pastebėjau, kad atsikėlimo laikas labai įtakoja mano būseną visos dienos metu. Kai keliuosi kartu su gamta – dieną esu ramesnis, bet mintys aiškesnės, geriau struktūruotos ir koncentruotos. Kai keliuosi vėliau (7-9 ryto) – esu aktyvesnis, labiau „patrakęs“. Jei keliuosi dar vėliau (tarkim 11 ryto) – tai, žinoma, nėra ką ir bepridurti – visą dieną lydi nusivylimas dėl sugadintos dienos. Bet kartais tokių dienų reikia, kai pajunti šiek tiek nuovargio ir nori gerai pailsėti – tada, žinoma, nusivylimas mažesnis, nes tą darai su tikslu :).
Rytinė meditacija taipogi davė daug naudos – nes ryte paprastai atsikeliu su vakarykščių minčių kratiniu. Taip jokiu būdu negalima pradėti naujos dienos. Prieš tai būtina išsivalyti, o meditacijos metu kaip tik tą ir padarau.
Visatos dvipoliškumo suvokimas
O va šito tai turbūt nesitikėjot. Bet aš ir nerašysiu, nes dar nesu pakankamai suaugęs kad galėčiau paaiškinti. Jei mokate anglų kalbą, pažiūrėkite Dr. John’o Demartini video šia tema ir pradėkite tai suprasti. Jeigu ne – paprašykite kad kas nors išverstų.
Padariau išvadą – kad turiu mokytis priimti kuo daugiau skausmo. Nes visatoje viskas turi 2 polius (liaudiškai sakant – lazda turi 2 galus). Skamba keistai? Juk dabartinė karta kaip tik yra įpratusi vaikytis gerų emocijų (taip vadinamos „laimės“). Bet jei vaikysiesi, niekad taip ir nepagausi. Nes kuo ilgiau prabūsi toje euforijoje, tuo skaudesni bus nuopoliai. Atrodys, kad gyvenimas tave apgavo ir nesuprasi kodėl viskas aplink taip banguoja.
Taigi, nusprendžiau daryti atvirkščiai. Savaitę sąmoningai priėmiau kuo daugiau skausmo (na, ne fiziškai, nesupraskit tiesiogiai :)) – ir kai savaitė baigėsi, ta laimė lyg ir „automatiškai“ atėjo! Nebereikia vaikytis laimės ir euforijos. Nebereikia tam eikvoti energijos. Stipru, ar ne? Sieki laimės, gauni skausmą. Sieki skausmo, gauni laimę. Nes viskas Visatoje turi 2 polius. Radiacija ir gravitacija. Veiksmas ir atoveiksmis. Sinonimas ir antonimas. Labai rekomenduoju tą suvokti ir Tau – pamatysi, gyvenimas pasikeis.
Kas dar naujo?
Sakoma, kad tai, kas nauja – tiesiog naujai išrasti seni dalykai.
- Maždaug prieš 6 metus užsirašiau svajonę sutikti Naujuosius metus Sidnėjuje (Australijoje) – stebėdamas fejerverkus Sidnėjaus operos ir prieplauktos tilto fone (lygiai taip, kaip vaikystėje matydavau per TV). Nusprendžiau pagaliau tai įgyvendinti, nes atėjo tam palankus laikas ir susidėliojo priežastys. Taigi, 2017 sausį galite tikėtis įrašo apie Australiją 🙂
- Pradėjau mokytis to, ką buvau pradėjęs prieš 6 metus bet sustojau. Ir poto nuolat atidėliojau. Nes iš esmės nelabai ir žinojau iš ko mokytis. Bet prieš maždaug 3 metus radau tinkamus mokytojus ir pastaruosius 3 metus sekiau juos socialiniuose tinkluose, kad įsitikinčiau patikimumu. Ir pagaliau pradėjau. Dabar esu 100% įsitikinęs kad esu patikimose rankose, bet, žinoma, kai labai nori, manau galima apsisukti ir greičiau nei per 6 metus :). Tiesiog noriu patarti – visada atidžiai atsirinkite mokytojus. O ką tiksliai pradėjau mokytis – kol kas viešai nepasakosiu. Bet manau kad per artimiausius 2 metus apie tai parašysiu.
Linkiu jums laimės, protingų sprendimų ir aiškios gyvenimo krypties.
