Taigi, laikas paskutiniam įrašui apie mano 7 mėnesių pasibuvimą Tailande.
Kai vairuoji automobilį su mechanine „dėže“, paprastai pajudi iš vietos su pirma pavara. Toliau greitėdamas, didini pavarą iki ketvirtos. Ketvirta pavara paprastai yra nei lėtinanti, nei greitinanti – ji atspindi tikrą variklio galingumą. Toliau jungi penktą pavarą – ir nuo jos prasideda visas įdomumas. Tu tiesiog skrendi.
Kiekvienas yra keliautojas, bet tik keliautojai tai žino
Prieš iškeliaujant, manęs dažnai klausdavo „ko tu ten važiuoji, ir dar taip ilgai“? Konkretaus, „fiksuoto“ atsakymo niekada neturėjau. Sakydavau, kad kelio pabaigoje taps aišku, ko ten atvažiavau.
Tiesiog manau, kad visi mes turime poreikį daryti kažką naujo ir neatrasto, nuo pat gimimo. Vieni žmonės, kai „suauga“, šį poreikį nuslopina ir nebekreipia į jį dėmesio (blogiausia, kai po to tą poreikį užmuša ir savo vaikams). Kiti žmonės džiaugiasi tuo poreikiu ir stengiasi nuolat jį patenkinti. Pameni tą citatą „Kiekvienas yra menininkas, bet tik menininkai tai žino“ ? Tai va, dabar pakeisk žodį „menininkas“ į „keliautojas“. Universali tiesa. 🙂
Man asmeniškai pirmieji 5 mėnesiai Tailande buvo palyginti „ramūs“. Dvasine prasme. O va būtent per paskutinius 2 mėnesius atradimų ir tobulėjimo kreivė šoko į viršų. Manau, kad tiek laiko reikėjo kol mano naujasis Aš išsiplėtė tiek, kad užtemdytų senąjį Aš. 🙂 Tada ir įsijungė „5 pavara“.
Sugrįžimas
Prieš grįžtant į Europą galvoje kirbėjo tokia mintis – ar nepasijusiu čia kaip kokiam Marse, po 7 mėnesių gyvenimo kitokiame pasaulyje? Kadangi turėjau persėdimą Helsinkyje (pakeliui į Budapeštą), pirmasis kontaktas su skandinavais įvyko būtent oro uoste. Net nežinau kaip apibūdinti tą aplinką, kurioje atsidūriau. Pabandysiu tiesiog vienu žodžiu – kapinynas. Nulis energijos, vaikštantys apsunkę kūnai su 0 emocijų ir 0 šypsenų, kažko bijančiais veidais, mirtinoje tyloje. Žmonės nekalba, bet šnabždasi. Jautiesi toks sukaustytas, kad net nežinai kur pasidėti. Vau. Atsiprašau jeigu kažką įžeidžiau – aš čia tiesiog kalbu apie savo pojūčius pirmąją valandą sugrįžus į šiaurės Europą. Ir suprantu, kad oro uostas – tai viena iš netinkamiausių vietų susidaryti įspūdžiui apie šalį. Bet man tai buvo lyg kontrastinis dušas po Tailando. 🙂 Nuo „kokio velnio aš čia grįžau“ minčių lyg ir susilaikiau, bet vietoj jų buvo „ech, kaip gaila tų šiaurės žmonių…“
Būdamas Tailande stipriau suvokiau kaip svarbu dalintis, rūpintis aplinkinių gerove ir teigiamai mąstyti. Kad ir kaip keistai skambėtų, tai įvyko šalyje kurioje gatvėse niekas nemiega (nors klimatas tam puikiai tinkamas!) ir išmaldos neprašo. Taigi, ne taip ir paprasta rasti žmonių kuriems reikia pagalbos! Bet tas supratimas atėjo tiesiog stebint žmones, kaip jie bendrauja tarpusavyje, gerbia vienas kitą ir pan.
Ir man taip liūdna, kad atvykęs į Budapeštą pamačiau tiek daug benamių – miegančių gatvėse arba prašančių pinigų. Dar liūdniau matyti (jausti energiją) tiek daug išsekusių, nesidžiaugiančių gyvenimu žmonių. Šalyje, kurioje žmonės daug kartų turtingesni už tailandiečius, turi viską ko reikia ir dar daugiau.
Turėti viską ir būti nelaimingu
Aš rimtai. Nesvarbu, ar tai Vengrija ar kokia kita panaši Europos šalis, įskaitant Lietuvą.
- Turim labai gryną, švarų orą, daug miškų.
- Ne per karšta. Net ir karščiausią vasaros dieną ore jaučiama gaiva, kurios mes nepastebime nes tiesiog su tuo užaugome ir neturime su kuo palyginti. 🙂
- Turim pilną spintą drabužių, iš kurių pusė – nenešiojami.
- Važinėjam savo automobiliais.
- Kai kuriose Europos šalyse jau intensyviai naudojama atsinaujinanti energija ir važinėjama su elektriniais automobiliais.
- Jei kažkas atsitiko su sveikata, turi galimybę skambinti pagalbos telefonu, išsikviesti greitąją, ir žinai kad ji tikrai atvažiuos ten kur reikia (nes namai turi normalius adresus) ir greitai (nes čia vairuotojai praleidžia greitąsias, arba bent stengiasi tą padaryti). Ir žinai, kad greitosios pagalbos medikai iš tikrųjų yra medikai, o ne vežikai, gaunantys komisinius už šviežių lavonų atvežimą ligoninei (juk organai verti daugiau, jeigu juos galima išimti ir parduoti).
- Jeigu dega miškai, tai kažkas juos gesina, o ne palieka likimo valiai, kad susidaręs smogas virš miesto dusintų visus jo gyventojus ir susargdintų bjauriomis ligomis.
- Jeigu važiuoji motoroleriu ar dviračiu paskui taksi automobilį, Tau nereikia užsikimšti nosies ir sulaikyti kvėpavimo dėl juodo arba balto dūmų debesies (gal dėl to europiečiai tiek daug rūko – nes oras Europoje per švarus? :)).
- Jeigu eini per gatvę, Tau nereikia bijoti. Nes šviesoforai pėstiesiems čia egzistuoja ir vairuotojai skiria raudoną nuo žalios.
- Čia galima gerti vandenį iš čiaupo.
- Čia įmonę gali atsidaryti internetu neišėjęs iš namų ir lengvai pradėti savo verslą…
- Ir kiek privalumų dar nepaminėjau…
Kai bandau suvokti, kodėl žmonės čia atrodo tokie nelaimingi, vis peršasi mintis apie tinginystę ir ėjimą standartiniu išsivysčiusios šalies gyvenimo keliu (mokykla-universitetas-darbas-ligoninė-mirtis) nežinant ko iš tikrųjų nori. Pavyzdžiui, Budapešte net centriniame turguje nesugebėjau rasti įkroviklio telefonui. Gatvėje beveik niekas nieko nepardavinėja (nei maisto, nei šiaip kokių daiktų), nors oro sąlygos tą leistų komfortiškai daryti bent pusmetį. Daugybė neišnaudoto komercinio ploto pastatuose.
Kas iš to gaunasi, kai verslumas menkas? Žmonės kurie nežino ką nori veikti gyvenime eina dirbti neįdomius darbus – kažką pardavinėt kitiems žmonėms, kurie taipogi dirba neįdomius darbus ir nežino ką nori veikti gyvenime. Ir kuriam netikrą vertę vieni kitiems. Nelaimingi pirkėjai eina pas nelaimingus pardavėjus. Užburtas ratas. Šalta sistema. Su milijonu nepatenkintų poreikių ir neišnaudotų galimybių.
Išmesk savo ego į šiukšliadėžę
Man atrodo, kad mes prastokai tvarkomės su savo ego. Juk visuomenėje, kurioje dauguma žmonių baigia universitetus, automatiškai įsivaizduojame kad gyvenimas tampa baltas, švarus ir suplanuotas. Kaip gerai kad R. Bransonas nebaigė universiteto, ir galbūt dėl to niekad netapo susireikšminusiu individu. Stumdyti lagaminus savo skrydžių kompanijoje arba padėti sutvarkyti lėktuvo saloną po skrydžio jam niekada neatrodė „per žema“. Ir be šio žmogaus, įkūrusio milijardinius, nusistovėjusias taisykles laužančius verslus, pasaulis nebūtų toks gražus koks yra dabar. O kiek yra dvidešimtmečių, baigusių „prestižinius“ universitetus, kuriems net baisu pagalvoti apie tai, kad jų ego iš tiesų kenkia jiems patiems. Juk ir pats toks buvau.
Budapešte įvyko šis tas netikėto.
Po ilgos kelionės į Europą, ilgai nemiegojęs ir atvykęs į savo laikinos nakvynės vietą ir išgirdęs sumą kurią reikia sumokėti, sustingau. Nes supratau, kad ir kokia kaina bebūtų, man šiandien ji bus per didelė. Piniginės su savimi nebeturėjau. Dokumentai, kortelės, pinigai – viskas dingo. Liko tik pasas ir viena banko kortelė, kuri buvo ne piniginėje. Nuėjęs į bankomatą ir 2 kartus neteisingai suvedęs PIN kodą (kurio neprisiminiau), supratau kad vakarienės tame tailandiečių restorane, į kurį norėjau nueiti, šiandien nevalgysiu…
Prasuksiu istoriją šiek tiek į priekį. Vėlų vakarą pranešęs policijai apie prarastus dokumentus ir išėjęs iš nuovados, einu link požeminės perėjos. Ir staiga pamatau kaip nejaukiai iš 4 kampų link manęs sėlina 4 benamiai. O aš vienam iš jų tiesiog uždedu ranką ant peties ir sakau: norėčiau tau padėti, bet dabar mes broliai. Nes aš irgi turiu 0 pinigų kaip ir tu. Ir jis man pradeda pasakoti apie savo gyvenimo problemas. Vengriškai. Galų gale išsiskiriam su „high five“.
Vieną dieną jaučiausi lyg karalius Bankoke, o kitą dieną viskas aukštyn kojom. Kad ir kaip atsibodusiai nuskambėtų, bet noriu tiesiog priminti, kad tokie atvejai (ir žymiai žiauresni) gali pasitaikyti bet kam ir bet kada. Bus blogai, jeigu leisite savo ego kalbėti ir sudrumsti jūsų vidinę ramybę. Man dar kol kas neteko versle prarasti penkiaženklių sumų, bet kai toks laikas ateis, prisiminsiu kad anksčiau turėjau šią vertingą pamoką, tik mažesniu masteliu. Nieko nepriimti kaip garantuoto ir būti dėkingam už viską. Ir, beje, piniginė vėliau atsirado – ją geri žmonės grąžino, suradę mane per feisbuką! 🙂
Proto supykinimas po apsilankymo Budapešto Katedroje
Nuėjau į Šv. Stepono baziliką tiesiog dėl to kad buvau pasiilgęs istorijos. Bet ten pasijaučiau taip blogai… Viduje – sukauptos krūvos įvairiausių brangenybių (kaip ir daugelyje katalikų bažnyčių). Kurios visiškai nenaudojamos jokiai ekonomiškai naudingai veiklai. Žmonės tiesiog ateina „paspoksoti“ arba pasipuikuoti, o ne ieškoti dvasingumo. Ir dar kai pamatai eksponuojamą tūkstančio metų senumo žmogaus delną (visą ranką sukapojo į tris dalis ir išsiuntė į tris bažnyčias – vienas trečdalis atiteko Budapeštui), net nebežinai ką galvoti…
Kas mums nutiko?
Kur dingo gyvenimas?
Kodėl Tailando McDonald’uose, kavinėse, restoranuose darbuotojai belakstydami šnekasi ir juokauja, su šypsenom, o Europoje paprastai matau užsistresavusius ir be nuotaikos žmones?
Kodėl Tailande taksistai dirba su šypsena, su kai kuriais išsiskirdamas net apsikabini, o Lietuvoje paprastai man net baisu paklausti „kaip sekasi“, nes teks išklausyti visą „sušikto“ gyvenimo istoriją…
Kodėl Lietuvoje paklausdamas parduotuvės kasininkės ar kavinės meistro „kaip sekasi“, paprastai išgirstu tik nejaukią tylą arba manęs paprašo pakartoti klausimą? Ir nei labas, nei ačiū, o prekes į maišelį susidėk pats, nes čia ne kasininkės darbas (juk kiti pirkėjai niekur neskuba, palauks)…
Kodėl Tailande vaikai žibančios akimis, krykštaudami džiaugiasi gyvenimu, yra mylimi ne tik tėvų bet ir visų aplinkinių žmonių (taip, net ir nepažįstami suaugusieji prieina prie vaikų pažaisti su jais, ir tėvai dėl to tik džiaugiasi), o Europoje matau tiek daug vaikų be nuotaikos, besikivirčijančių su tėvais, raudonomis nuo ašarų akimis? Ir, žinoma, tėvų, kurie rėkia ant savo vaikų.
Kodėl Tailande atėjęs į parką papiknikauti ir pasidalinęs maistu su aplinkiniais nieko nenustebinsi (tik sulauksi plačių šypsenų), o Lietuvoje eidami į gamtą kaip tik ieškome vietos „kur mažiau žmonių“?
Kodėl Tailande įvykus nesusipratimui sulauksi juoko ar bent šypsenos, o Lietuvoje – pakelto balso, savos teisybės aiškinimo ar net kivirčo?
Kodėl Lietuvoje gatvėje sutikęs seniai matytą draugą kartais gali išgirsti „sorry, skubu, neturiu laiko, pasimatysim vėliau“ ? Panašu, kad ne visi suprantam jog rytoj kažkurio žmogaus jau gali nebebūti…
Kodėl Lietuvoje Tavo kaimynas pro Tave gali praeiti dirbtinai nusukęs žvilgsnį, nepasisveikindamas, ir nesijausti dėl to blogai?
Ir dar labai daug „kodėl“… Bet atsakyti nereikia. Nes bandydami atsakyti tik eikvojame energiją ir ieškome pasiteisinimų. Užtenka tik suvokti, kad kažką darome blogai ir pasikeisti.
Kaip pasikeisti?
Žinok, kad viskas yra gerai, kol nenutinka kažkas blogo.
Išmesk savo ego į šiukšliadėžę – jis niekam neįdomus ir nereikalingas. Parduok arba padovanok visus daiktus kuriuos pirkai ne dėl to kad reikia, bet kad pasipuikuotum arba iš neturėjimo ką veikti.
Atsisakyk pykčio ir kitų neigiamų emocijų. Nes objektyvi realybė, deja, neegzistuoja. Viskas, ką skleidi į išorę nusėda ant nematomo burbulo, supančio Tave, prilimpa ir Tave vargina arba džiugina. Ir kiekvienas iš mūsų tą burbulą vadina realybe.
Stenkis išlaikyti vidinę ramybę, kad nepakenktum savo realybės burbului. Kam malšinti stresą dirbtinėmis priemonėmis, jeigu gali apskritai jo atsisakyti. Juk Tu pats tą stresą sukeli savo kūne. Tu jam leidi atsirasti. Pasakyk, kad jam ten ne vieta.
Būk malonus su nepažįstamais žmonėmis, padėk tiems kuriems reikia pagalbos. Gėris, kurį sukuri, yra universalus. Pagalvok – jeigu šiuo metu visi pasaulio žmonės (išskyrus Tave) būtų uždaryti į dujų kameras ir po 3 minučių ten bus paleistos mirtinai nuodingos dujos, ar Tu galėtum būti laimingas? Todėl ir tą gerovę, kurią sukuri kitiems, iš esmės sukuri ir sau. Ir tai ką atiduoti, Tau sugrįžta su kaupu, nes kitaip tiesiog negali būti.
Nieko nepriimk kaip garantuoto ir būk dėkingas už viską. Neapsikrauk nereikalingais daiktais.
Tiesiog būk žmogiškas. Tai paprasta.
Hans Zimmer ir Akių kontaktas
Pabaigai noriu labai trumpai paminėti, kas dar įdomaus įvyko per paskutines 2 savaites. Visų pirma, tai Hans Zimmer koncertas Budapešte. Šis žmogus sukūrė garso takelius turbūt didžiajai daliai įspūdingiausių šių laikų filmų, kurių ne vieną ir pats esi matęs. Gladiatorius, Da Vinčio kodas, Interstellar, Inception ir daugybė kitų… To koncerto laukiau 2 metus, ir galimybė klausytis didžiulio orkestro ir choro, virtuoziškai virpinančio tūkstančių žmonių širdis Hanso muzikos garsais – tai kažkas neapsakomai nerealaus. Čia keletas video, kuriais gėda dalintis, nes iš tos laimės pamiršau pasiimti fotoaparatą, tad teko filmuoti su telefonu, tai patys įsivaizduojat… 🙂
Tikrai labai rekomenduoju nueiti į jo koncertą, kai vėl bus tokia galimybė. Klausytis tokios muzikos ne tik kad nenuobodu, bet ir šou kurį Hans’as sugebėjo užkurti nenusileido geros roko grupės pasirodymui. 🙂
Akių kontaktas
Ir dar šiek tiek apie akių kontakto renginuką, kurį gegužės 21 d. suorganizavome Katedros aikštėje su mano geru draugu Roku ir visa komanda pagalbininkų. Idėja labai paprasta – atsistoti ar atsisėsti priešais nepažįstamą žmogų ir bent 1 minutę žiūrėti į akis. Man buvo labai keista, kodėl pasaulinis akių kontakto renginys, inicijuotas „Liberators International“ organizacijos 2015 m. spalį, neįvyko Vilniuje. Norėjosi tą neteisybę ištaisyti ir įrodyti pasauliui (bei patiems lietuviams), kad mes taip pat galime būti šilti, betarpiški ir žmogiški 🙂 Ir ką jūs manote? Pats renginys ėjosi dar geriau negu tikėjausi. Jausmas buvo toks, kad tik to ir betrūko – keleto žmonių, kurie iššautų kamštį iš to užkietėjusio šampano butelio, nes viskas vyko taip natūraliai, kad net ir po 7 valandų nuo renginio pradžios (~1:00 nakties) aikštėje vis dar bendravo grupelė ištvermingiausiųjų.
Kai pačiame eksperimento įkarštyje atsitraukiau į šoną 5min pertraukėlei tiesiog pasižiūrėti į tai kas vyksta, buvo labai gera. Nes mačiau, kaip natūraliai dalijamasi žmogiškumu. Kaip mezgamos naujos pažintys. Kaip trykšta ašaros ir plinta šypsenos. Nesvarbu, koks amžius, odos spalva ar religija. Video dar nesumontuotas, tad kol kas pasidalinsiu tik nuotraukomis:
Kaip išduoda įrašo pavadinimas – po 7 mėnesių aš vėl užsimoviau kojines, įlipau į batus ir pradedu gyvenimą Vilniuje iš naujo 🙂 Tikiuosi, kad šis etapas bus ne mažiau įkvepiantis ir galėsiu su jumis toliau dalintis savo atradimais. Linkiu visiems daug laimės ir šypsenų. 🙂
