Aš buvau priblokštas. Per 25 gyvenimo metus dar nebuvau sutikęs pozityvesnio žmogaus už singapūrietį William’ą. Tokio, kuris kaip vaikas betarpiškai džiaugtųsi kiekviena gyvenimo detale, ir kiekviename „mėšle“ įžvelgtų stebuklus. Tai buvo žmogus, drabužių versle susikrovęs milijonus ir dabar rašantis knygą „Pašėlęs verslininkas“ (Crazy Entrepreneur).
Knygų apie milijonierių įpročius, mąstymo sistemas ir gyvenimo būdą – apstu. Ieškant tikrumo lengva pasimesti toje knygų jūroje – perskaitai vieną, perskaitai kitą – randi besikertančių patarimų, nebežinai kuo tikėti. Supranti, kad Tavo protas pasimetęs – todėl įsijungia apsauginis mechanizmas, blokuojantis informacijos įsisavinimą ir naujų įpročių ugdymą. Praeina metai ir suvoki kad likai tokiu pačiu kokiu ir buvai…
Prieš paliesdamas William’o tiesas, norėčiau padaryti įžangą apie tai, kas apskritai mano suvokimu yra tiesa.
Tikros tiesos fiziniame pavidale nėra
Tikros tiesos fiziniame, apčiuopiamame pasaulyje juk nėra – kiekvienas žmogus „perša“ savo tikrovę taip, kaip ją supranta.
Narkomanas pasakys, kad džiaugsmo realiame pasaulyje nėra, todėl reikia naudoti chemiją kad tą džiaugsmą patirtum.
Kazino prasilošėlis pasakos apie savo praloštą turtą, šeimą, draugus ir sakys kad tai gyvenime yra svarbiausia. Nes jis tą jau prarado ir dėl to gailisi.
Statybininkas pasakys kad pinigus uždirbti labai sunku – nes jo darbas yra fiziškai sunkus ir už kiekvieną eurą jis atidirba savo raumenimis.
Nusivylęs mokytojas pasakys „kokia bloga ši nauja karta“, nes jo mokymo metodai nebeveikia ir jis neranda būdų susišnekėti su savo mokiniais.
Mokslininkas pasakys kad jo tiesa yra vienintelė tikra tiesa, nes jis tai patvirtino moksliniais metodais. Iki kol neatsiras kitas mokslininkas, kuris po 30 metų jo tiesą paneigs…
Milijonierius pasakys, kad pinigus uždirbti lengva – tereikia stebėti aplinką, išnaudoti galimybes, skleisti pozityvią energiją ir tikėti traukos dėsniu. Nes tai yra tai, kas jam veikia ir jis kitaip neįsivaizduoja savo realybės.
[….]
Trumpai tariant, visi žmonės aplink Tave gyvena su savomis tiesomis. Be to, žmonės nelinkę prieštarauti savo tiesoms, todėl niekas Tavęs nemokys to, ko patys nelaiko tiesa.
Todėl Tavo atsakomybė yra rinktis tiesas, kuriomis nori tikėti. Kuo ta tiesa yra artimesnė Tau, tuo labiau Tu ja tiki.
Na, tarkim jeigu feisbuke kažkoks nepažįstamasis parašė po Tavo nuotrauka: „manau, kad Tau tiktų ryškiai mėlynos spalvos plaukai“ – turbūt pagalvotum „nesąmonė, tikrai taip nesidažyčiau“.
Bet jeigu Tau tai pasakytų Tavo antroji pusė – kaip tada reaguotum?
Apie politines „tiesas“
Kai žiūri naujienas apie Šiaurės Korėją – 95% informacijos pilama iš vienų vartų. Dažniausiai parodomi vaizdai su kylančiom raketom, tada rodo vis labiau pykstantį Trump’ą ir dar būtinai pakalba Amerikos sąjungininkų karo lyderiai. Apie tai, kokia bloga ta Šiaurės Korėja, kokie nesveiki tos šalies lyderiai ir kaip mes visi jos turėtume bijoti.
O kur Šiaurės Korėjos ir jos sąjungininkų pasisakymai? (Kam juos rodyti, jeigu jie „išprotėję“?!)
Kiekvienam turėtų būti aišku, kad karinis konfliktas eskaluojamas tada, kai politikai nesugeba susišnekėti diplomatiniu keliu – juk toks jų darbas. Niekas šiaip sau nekariauja. Jeigu susišnekėti nepavyksta – vadinasi, yra kažkokie labai skirtingi interesai, apie kuriuos visuomenė turėtų žinoti – turėtume matyti subalansuotą vaizdą iš abiejų pusių.
Deja, mums peršama tiesa yra tik iš vienų vartų. Turime būti atsargūs, nes tai kas mums atrodo tiesa – kitose pasaulio dalyse atrodo kaip melas.
Kai skaitai lietuvių parašytą istorijos knygą apie LDK didybės laikus – nepastebimai pradedi didžiuotis tuo, kad Lietuva kažkada buvo didžiausia Europos valstybė. Manai, kad viskas su tuo labai gerai ir kad būtent taip ir buvo.
Bet kai nukeliauji į Krymą – buvusį Lietuvos pasienį ir pabendrauji su vietiniais totoriais, gali išgirsti kitokias melodijas. O kai bendrauji su visais likusiais europiečiais, supranti kad apskritai mažai kas apie buvusią Lietuvos didybę yra girdėję – todėl daugelio sąmonėje visos šios istorijos net neegzistuoja kaip tiesa.
Iš kelionės į Ukrainą 2013 m.
Ir tada belieka pripažinti, kad tikrosios tiesos niekada gyvenime taip ir nesužinosi – nes visi rašytojai, per amžių amžius rašę ir perrašinėję istoriją turėjo savo tikslų ir silpnybių, todėl viskas, kas liko – tai tiesiog sugedęs telefonas.
Susitikimas su William’u
Po 8 valandų skrydžio iš Melburno, Singapūre nusileidau vakare. Tai buvo jau trečias mano vizitas šioje stebuklų šalyje. Šįkart tai tik trumpas pusantros paros sustojimas – pakeliui į Atėnus (Graikiją). Buvau užsirezervavęs nakvynę jaukiame šeimos name per airbnb, netoli oro uosto. Eidamas pėsčiomis iki savo laikinųjų namų gatvėse pastebėjau Singapūro vėliavas, iškabintas ant kiekvieno kampo. Pasidarė smalsu – gal kokia šventė? Iš savo šeimininko sužinojau, kad rytoj bus nacionalinė diena – 52-asis Singapūro gimtadienis.
Pradėjau juoktis iš džiaugsmo ir dėkoti sau pačiam, kad antrai dienos pusei dar nieko nebuvau suplanavęs – nes juk tikimybė netikėtai užtaikyti ant tokios ypatingos dienos – viena iš 365! Nuėjau miegoti nekantraudamas pamatyti, ką atneš rytojus…
Ryte buvau šiek tiek susirūpinęs, nes prieš kiekvieną susitikimą esu įpratęs sugalvoti, kokią naudą galėčiau pasiūlyti pašnekovui – kad tai nebūtų tik vienpusiai mainai. Šį kartą tą naudą sugalvoti buvo sunku, nes apie šį žmogų žinojau labai mažai – prieš tai buvome susitikę tik labai trumpam (renginio metu) ir dar turėjom vieną trumpą pokalbį telefonu.
Ir štai prieš 10 ryto manęs pasiimti atvažiuoja William’as – iššoka iš mašinos, trykštantis džiaugsmu atbėga apsikabinti ir pradeda dėkoti, kad vėl atkeliavau į Singapūrą. O man tik beliko išsižioti iš nuostabos, kai pamačiau jo šukuoseną. Žmogui 60 metų, o išvaizda lyg 17-os. 🙂
Nuvažiavome papusryčiauti į tradicinę Singapūro prekybvietę – vieną iš judrių miesto vietų, kuriose susiburia tiek įvairių daiktų, tiek maisto pardavėjai.
SEPTYNIOS MILIJONIERIAUS PAMOKOS
1 pamoka: Apie aplinkos stebėjimą
Pusryčiams valgėme tradicinius Singapūro patiekalus ir mums bekalbant William’as paklausė: „Kaip manai, kiek iš tų gatvės maisto gamintojų yra milijonieriai?“
Net nežinojau ką atsakyti, nes niekad net neturėjau tokios minties, kad jie gali uždirbti milijonus!
Tuomet William’as išsitraukė kalkuliatorių, parodė pirštu į gretimą maisto prekystalį ir paklausė: „Kaip manai, kiek klientų jie aptarnauja per valandą?“
Eilutė buvo tikrai nemaža, greitis didelis. Sakau: apie 30. Vidutinė patiekalo kaina – 5 Singapūro doleriai. Skaičiuojame kartu: per 10 dienos valandų – 300 patiekalų po $5 = $1500 pajamų. 7 dienos per savaitę (Azijoje gyvenimas verda be išeiginių) = $10 500. 48 savaitės per metus (atmetam 4 savaites atostogoms, remontams ir pan.) = $504 000 pajamų.
Prekyvietės nuoma apie $1000/mėn. Išlaikyti 2 darbuotojus – apie $4000/mėn. Lieka ~$440 000 per metus. Atmetam sąnaudas, kurios nėra didelės – tikėtina, kad lieka ~$250 000.
Padirbk taip 4 metus, arba atidaryk daugiau prekystalių kitose vietose – štai ir milijonas. Žinoma, ne viskas taip paprasta – Tavo maistas turi būti patrauklus, kažkuo unikalus ir kol susikuri pastovių klientų ratą – prireiks nemažai kantrybės. Bet William’as apsidairė ir pirštais parodė į keletą pardavėjų, kuriuos pažinojo asmeniškai, ir patikino, kad jie – milijonieriai.
Nuo tada sau pasakiau, kad daugiau nebespręsiu pagal etiketę – nes, pasirodo, milijonai gali būti uždirbami paprastose, purvinose vietose – ten, kur niekada nebūtum pagalvojęs, jog tai įmanoma.
Galbūt šioje šiukšliadėžėje paslėpti milijonai?
William’as užsiminė, kad būtent toks stebėjimas ir skaičiavimas jam yra geriausia mokymosi priemonė. Nes tai, kas parašyta knygose – jau paseno. O šviežia informacija yra aplink Tave – tai, ką gali stebėti ir daryti išvadas.
2 pamoka: Apie kūrybingumą
Jo gyvenimo moto – daryti priešingai negu daro dauguma. Jo pirmasis drabužių prekystalis buvo maisto turguje. Kai jį įsirenginėjo, žmonės priėję sakydavo:
„Tu ką, kvailas? Tavo kaimynas iš kairės parduoda vaisius, o iš dešinės – daržoves. Juk čia žmonės ateina maisto pirkti! Žlugsi!“
Šitą bepasakodamas William’as pradėjo kvatotis ir sako:
„Žinai ką? O būtent tas prekystalis ir buvo pats pelningiausias!“
Per krizę, kai dauguma verslininkų mažino užsakymus iš tiekėjų besiruošdami blogiausiam – William’as darė priešingai. Pirko vis daugiau ir už tai, žinoma, gaudavo dar geresnes kainas. Ir vėl nusikvatojęs išrėžė: „Krizė buvo vienas iš pelningiausių periodų!“
Jo nuomone, versle svarbiausia nuolat keistis – sugalvoti kažką naujo, laužyti standartus. Kad protas nesustabarėtų.
Judesys Melburne
3 pamoka: Apie pasitikėjimą ir žmogiškumą
Anksčiau William’as valdė 15 moteriškų drabužių prekyviečių. Su darbuotojom elgėsi lyg su geriausiomis draugėmis. Kai dauguma verslininkų įsirenginėjo vaizdo kameras, kad galėtų stebėti ar darbuotojai neplėšikauja – jis to niekada nedarė.
Niekada nenustatinėdavo fiksuotų darbo valandų ar mėnesinių tikslų. Duodavo darbuotojams autoritetą ir sprendimų laisvę. Nes puikiai suprato, kad verslas niekada nebūna visiškai pastovus – būna ir gerų ir blogų periodų, todėl versdamas darbuotojus jaustis nepatogiai tik gadintų santykius.
Aišku, pasitaikydavo vagiančių darbuotojų – bet tokių būdavo mažuma ir dėl jų verslas nesugriuvo.
Jo nuomone, valdydamas verslą Tu dirbi su žmonėmis, o ne su daiktais. Jeigu turėsi problemų su žmogiškąja puse, jeigu darbuotojai jaus kad jais nepasitiki – verslas neįsibėgės.
4 pamoka: Apie verslo santykius
Niekada nepriimk pasiūlymų iš verslo partnerių, skambančių taip: „susitinkam, aš tau nupirksiu vakarienę, iškelsiu puotą, užsakysiu kelionę“ – nes visa tai ateityje atsilieps derybų kainoms. Kai bandysi numušti kainą, tavo partneris Tau primins, kiek yra „investavęs“ į Tave – ir galų gale praloši daugiau negu gavai.
Taipogi, William’as brangina savo telefono numerių knygelę ir laiko ją kiek įmanoma mažesnę. Periodiškai peržiūri visus kontaktus ir jeigu su kažkuriuo žmogumi seniai nebendravo, arba apskritai jo neprisimena – tokį numerį iš karto trina.
5 pamoka: Apie pozityvumą
Jo nuomone, versle būtina nuolat palaikyti pozityvų požiūrį – stengtis įžvelgti gerus dalykus. Nepalaužiamas pozityvumas iš jo paties tryško nesustabdoma srove. Man buvo smalsu – kur viso to šaltinis? Kaip pensinio amžiaus žmogus gali būti geresnės nuotaikos negu aš?!
O jis man atsakė klausimu: „Kai esi duobėje – į kur veda vienintelis kelias?“
6 pamoka: Apie konkurenciją
William’as konkuruoja tik su savimi – šiandien jis tiesiog siekia tapti geresniu verslininku negu vakar. Jo manymu, versle svarbiausia ne KĄ darai, o KAIP darai.
Trys prekeiviai pardavinėjantys tą pačią prekę nėra konkurentai, nes visi verslą daro savaip ir dėl to turi skirtingus rezultatus. Net jeigu kalbame apie blynų kepėjus – jie naudoja skirtingus ingredientus, padažus, keptuves, vieni blynus kepa ilgiau – kiti trumpiau, vieni dirba nusiteikę pozityviau (tai atsispindi maiste), o kitiems šis darbas – lyg katorga.
Bendravimas su klientais, prekinis ženklas, spalvos, maisto išvaizda – gali būti daugybė skirtumų detalėse, nors iš pirmo žvilgsnio – visi pardavinėja tą patį produktą.
7 pamoka: Nemąstyk per daug, tiesiog daryk
Juk proto darbas – surasti priežastis dėl ko Tavo sumanymas gali nepasisekti, sukurti Tau baimes ir pan. Kuo daugiau svarstysi, tuo labiau save atitolinsi nuo sėkmės.
Išvados
Kaip jau minėjau, tikros tiesos fiziniame pasaulyje nerasi. Visada gali surasti milijonierių kurie kalbės priešingai negu mano pašnekovas. O ir pats William’as galbūt kažkurias gyvenimo istorijas yra pagražinęs – to niekad nesužinosi.
Reikia suvokti vieną – kad kažkurią tiesą vis tiek turi pasirinkti – ir ji Tave atves į tuos rezultatus, kuriuos turi tos tiesos skleidėjas. Nė viena tiesa nebus vienintelė „tikroji“. Bet aš jau geriau renkuosi tikėti būtent William’o tiesomis, nes gyvai pamačiau jų autorių ir žinau į kokius rezultatus jos veda.
Apie Nacionalinę šventę Singapūre
Po trijų valandų, praleistų su William’u, prisėdau ant suoliuko užsirašyti svarbiausias jo mintis. Tuomet nuėjau papietauti ir išsiruošiau į šventinį miestą. Gatvėse jautėsi pakili nuotaika, džiaugsmas, daug šypsenų ir vėliavėlių. Renginiai visą dieną. Skraidė naikintuvai, leidosi parašiutininkai purkšdami raudonos – Singapūro nacionalinės spalvos – dujas. Vėliau sraigtasparniai skraidino milžiniško dydžio Singapūro vėliavas. Saulei nusileidus, 8 valandą šventę vainikavo fejerverkai.
Esu tikras, kad į Singapūrą sugrįšiu dar daug kartų. Mane ši vieta įkvepia. Prieš 52 metus mažai kas tikėjo, kad galima ką nors „išspausti“ šiame mažame žemės lopinėlyje, neturinčiame jokių gamtinių resursų. Mažai kas manė, kad ši šalis gali būti nepriklausoma ir savarankiška.
Man sunku suvokti, kad visas jų įspūdingas progresas ir kelionė į žvaigždes įvyko tik per šiek tiek daugiau negu 2 mano amžius.
Tai vieta, kurioje susitinka vakarietiškas kapitalizmas ir azijietiškas kuklumas, pagarba vienas kitam. Tai vieta, kurioje 4 skirtingos kultūros (kinų budistai, malaiziečių musulmonai, induistai ir krikščionys) sugyvena harmonijoje.
Tai vieta, iš kurios verta mokytis…
Sek mane INSTAGRAM’e: cherry_tomas
