Matau, kaip daugybė žmonių yra sukaustyti baimės, ir daugiau negaliu to pakęsti. Privalau apie tai kalbėti.
Aš nesu koks antžmogis. Aš irgi turiu baimių. Bijau eiti į naujas, nepažįstamas vietas. Bijau eiti per išvirtusio medžio kamieną. Bijau rizikuoti. Baimės visuomet yra su manimi. Tokia yra žmogiška natūra. Jeigu Tau kažkas sako, jog nieko nebijo – tas žmogus arba nepažįsta savęs arba meluoja.
Yra tik vienas nežymus, bet galingas skirtumas – aš neleidžiu, jog mano baimės mane valdytų. Aš leidžiu joms būti savo teritorijoje, bet į jas žiūriu kaip į savo tarnus. Būtent – mano baimės yra patarėjos, uoliai dirbančios savo valdovui.
Išskyrus dvi situacijas: kai gresia tikras pavojus gyvybei arba sveikatai. Mano arba aplinkinių žmonių. Tai yra tos dvi baimės rūšys, kurioms verta leisti Tave valdyti.
Bet šiuolaikinėje Lietuvoje mes negyvename urvuose, neiname medžioti dėl pragyvenimo, nekariaujam su kalavijais – todėl apie baimės dėl išgyvenimo rūšis nekalbėsiu. Kasdieniame gyvenime realių pavojų mums jau seniai nebėra – todėl protas ieško ko bijoti ir kuria baimes iš visokių nereikšmingų dalykų (kaip kad pvz. vorų).
Juokinga, ko tik neprisigalvojame bijoti šiuolaikiniame pasaulyje.
Baimė priimti gėles
Vieną kartą nusprendžiau pabūti altruistu ir gatvėje dalinau rožes atsitiktinai sutiktom merginom. Netikėjau, kad gali būti taip sunku. Dauguma atsisakydavo. Pasigirsdavo replikos: „Taip negalima“ (baimė priimti gėrį), „Taip niekas nedaro“ (baimė išeiti iš visuomenės normų apibrėžto narvelio), „Aš turiu vaikiną“ (baimė prarasti antrąją pusę) ir t.t…
Baimė priimti pinigus
Australijoje buvo nufilmuotas eksperimentas, kaip praeiviams žmogus siūlydavo 50 dolerių banknotą. Dauguma neimdavo. Vėlgi – iš baimės priimti gėrį. Matyt įtardavo kažką sukto. Net benamiai atsisakė, sakydami: „mums tik centų reikia.“ Vieninteliai žmonės, kurie paėmė banknotą net nemąstydami – turtingame rajone sutikti pasiturintys žmonės. Nes jie puikiai supranta, kad jeigu leisi savo baimei mąstyti už Tave – gyvenime nieko nepasieksi. Ir kad negali būti tik davėjas – turi mokėti ir priimti.
Kitaip sakant, turi būti 50% altruistu ir 50% egoistu. Bet koks nukrypimas nuo balanso pykdo Visatą ir už tai ji baudžia. Nes davimas neįmanomas be gavėjo. Neleisdamas davėjui duoti – Tu trukdai tekėti Visatos energijoms. Dėl to, turtingi žmonės priima gėrį be jokių klausimų – jie tiesiog suvokią balanso esmę, nesijaučia blogai nei gaudami nei duodami, ir dėl to tokie ir yra.
Naujų užsiėmimų baimė
Mokausi skraidyti parasparniu, todėl kai važiuoju praktikuotis į aerodromą, kartais pasikviečiu ir savo draugus, kuriuos mano instruktorius paskraidina tandemu, radęs laisvą minutę. Kokia nuostabi diena laukia mano draugų: netrukus jie pirmą kartą pakils į dangų laisvo skrydžio aparatu ir turės nuostabią galimybę pabūti paukščiu, pajusti nepakartojamą vėjo dvelksmą į veidą, „pasisupti ant oro sūpynių“, ir pan. Bet… vietoj to, kad džiaugtųsi, jie pradeda uždavinėti 101 klausimą apie atsarginį parašiutą. Kurioje jis vietoje, kaip išsiskleidžia, kokia tikimybė kad neišsiskleis, kokios jis spalvos, ką daryti jeigu bus baisu, ar ne per aukštai kilsim, ir t.t.
KUR DĖMESYS?! Atsarginis parašiutas, po velnių, skirtas gyvybės gelbėjimui, o ne skrydžiui! Dėl to jis ir yra atsarginis!!! Kaip Tu gali mėgautis skrydžiu jeigu nuolat mąstai apie atsarginį parašiutą? Didesnė tikimybė būti partrenktam gatvėje, negu iškristi iš oro. Bet prieš eidamas per perėją juk neskambini į ligoninę paklausti: „ar minkšta jūsų lova, kaip greitai atvažiuotumėte, kokių daiktų pasiimti į palatą..?“.
Taip, tikimybė tikrai didesnė. Nes daugumai profesionalių pilotų (kurie skraido su žymiai pavojingesniais, aukštesnės klasės parasparniais negu tandemas), per visą gyvenimą neprisireikia išskleisti atsarginio parašiuto. O mes čia kalbam apie vieną skrydį su saugiausios klasės parasparniu.
Tavo dienos šiame pasaulyje bet kuriuo atveju yra JAU suskaičiuotos. Jeigu neišnaudoji savo dienų, tai elgiesi panašiai kaip žmogus kuris nusiperka gražų automobilį, visą gyvenimą į jį žiūri ir nenaudoja pagal paskirtį. Taip, Tavo kūnas skirtas ne ekspozicijai muziejuje. Tau niekas nepriklauso šiame pasaulyje. Į tai, kas laukia po mirties, nieko nenusineši. Net savo kūno. Viskas Tau duota į skolą.
Fantazijos
Baimė, kuriai leista valdyti Tavo protą, yra nesąmonių sukėlėja. Bijodami eiti tiesiogiai diskutuoti su žmogumi X, dauguma mieliau renkasi diskutuoti su savo fantazija (savo paviršutinišku žmogaus X mokymo suvokimu, kuris, švelniai tariant, nelabai tikslus).
Pamąstyk, kiek žmonių mintyse diskutuoja su Grybauskaite (arba Trump’u), nors beveik nė vienas iš tikrųjų nesupranta ką jie pasakė. Ir nesupranta to, kad nesupranta. Nes jei suprastų, tai taip nedarytų.
Kad įveiktum savo baimes, Tu turi būti pasiruošęs tikrovei. Kol tikrovės dar nesuvoki iki galo, ji gali atrodyti baisi arba išlaisvinanti. Kai ją suvoki, ji nėra nei karti, nei šalta, nei baisi. Ji nėra nei graži, nei šviesi, nei miela.
Ji tiesiog yra TIKROVĖ.
Tokia kokia yra. Nepriklausomai nuo to, ką tu apie ją manai. Ji tiesiog dieviška. Nes tikrovę sukūrė Dievas. Kad ir kas tas Dievas bebūtų. Krikščionys mano, kad tai inkarnavęsis žmogus – Jėzus. Budistai mano, kad Dievas nėra žmogus. Arabai mano, kad jis amžinas ir transcendentinis.
Bet žinot ką – Dievui tai nė motais. Jeigu Dievas dabar sėdėtų priešais Tave žmogaus pavidalu, tai jis tikrai skardžiai juoktųsi iš žmonių, kurie prigalvojo tiek nesąmonių apie jį. (O gal ir sėdi. Apsidairyk.)
KAS YRA BAIMĖ
Pasaulį žmogus savo kūnu suvokia per dualumą – šilta arba šalta. Bet iš tiesų tai yra tas pats. Ta pati temperatūra. Tiek „šilta“ yra temperatūra, nusakanti energijos kiekį aplinkoje, tiek ir „šalta“. Pats pavadinimas šilta/šalta atsiranda vien dėl to, kad Tu kaip fizinis kūnas, kaip stebėtojas, įsiterpi kažkuriame taške į šią plotmę. Tačiau: pačiai energinei erdvei nuo to „nei šilta nei šalta“. Ji tiesiog yra.
Baimė taipogi yra vienas iš dualumo polių, viena iš kažkurios plotmės pusių, stebėtojui įsiterpus. Baimės priešingybė – tikėjimas. O kas ta baimė?
Paprasta suvokti, į pagalbą pasitelkus dualumą. Jeigu suvoki, kas yra šaltis, tai jau automatiškai gali nujausti, kas tas karštis. Jeigu suvoksi, kas yra tikėjimas, tai taipogi galėsi apibūdinti, kas yra baimė – nes baimė ir tikėjimas taipogi sudaro tam tikrą plotmę. Ta plotmė užima tam tikrą dimensiją esybei / Visai Tai [tyčia išskaidau žodį Visata, kad suprastum koks gilus šis žodis].
Nuo tavęs, kaip stebėtojo įsitraukimo, priklausomai nuo to, kaip tu įsitraukti, gaunasi, kad arba Tu tiki arba Tu bijai.
Panagrinėkime tikėjimą. Visų pirma, ar jis turi būti ant kažko pagrįstas? Ne. Nes jeigu jis pagrįstas, tai jau nebėra tikėjimas – tai jau yra faktas. Faktui tikėjimo nebereikia, jis pats iš savęs stiprus. Reiškiasi, tikėjimas yra tiesiog „kažkas“, kurį mes kartais išreiškiame per mintis (pvz. tikiu, kad mano verslas iki 2023 metų bus vertas >= 20 mln. eurų). Tai gali būti lyg būsena. Lyg jausmas. Bet iš tiesų, tai joks kitas žodis tiksliau neapibūdins tikėjimo, negu pats žodis „tikėjimas“. Todėl neužsiciklinsiu ties aiškinimais – Tu pats suvoki, apie ką šneku.
Taigi, paprastai tariant: jeigu Tu netiki, Tu bijai. Buvimas šioje tikėjimo/baimės plotmėje būtent ir apibūdina Tavo būseną. Jeigu esi koordinatėse, nusakančiose buvimą arčiau baimės poliaus – reiškia, Tu pasiduodi baimei.
Kaip yra gyvenime – turime 3 žmonių kategorijas: organizatoriai, gyvenantieji ir stebėtojai. Gyvenimą organizuoja labiausiai nebijantys (tie, kas yra arčiausiai tikėjimo esybe). Antrajame, Gyvenančiųjų rate yra „maždaug“ nebijantys (kartais labai bijantys), o likusieji – didžiausiame trečiajame rate – tiesiog stebi kas vyksta, per mažus plyšelius savo baimės sienose.
Visa esmė – tie, kas yra paskutiniame bijančiųjų/negyvenančiųjų rate – dažniausiai ten yra dėl to kad kažkas jiems pasakė ten būti (tėvai, visuomenės normos, bosas, žmona/vyras, ir t.t.).
KODĖL APIE TAI ŠNEKU
Pagal Demartinio mokymą, gyvenime stipriausios vertybės išsikristalizuoja iš Tavo asmenybės skylių. Mano vertybė – Laisvė. Laisvė keisti Status Quo ir prisiimti buivolišką atsakomybę už tai. Ši Laisvė, natūraliai, reiškia kad aš negaliu sau leisti bijoti (pasiduoti baimėms). Išorėje mane žmonės mato kaip labai savimi pasitikintį, bebaimį žmogų. Nors iš tiesų mano viduje nuo pat vaikystės slėpėsi didelis drovumas. Todėl, maždaug nuo 18 metų pradėjau su tuo aktyviai kovoti – savo veiksmais, dėl kurių daugelis „stabilių“ žmonių mano, kad aš išprotėjęs.
Suvokęs, kas yra baimė – galėjau gyvenime sau daug leisti:
- Vienam išvykti gyventi į Tailandą – pirmą kartą į visiškai kitą kultūrą, už Europos ribų;
- Prašyti didžiausių kainų už savo darbus ir neieškoti klientų;
- Įkurti verslus pasikliaujant vien savo širdies balsu;
- Susitikinėti su žymiais žmonėmis ir milijonieriais kaip lygus su lygiu, nepaisant amžiaus ir pasiekimų skirtumų – vien dėl to kad neleidau savo baimėms priversti manęs lankstytis prieš juos. Kartais per ypatingus susitikimus baimės nesugebėdavau užgniaužti – ji užrišdavo liežuvį arba priversdavo drebėti – bet ne tame esmė, nes svarbiausi pokalbiai vyksta be žodžių;
- Ekstremalūs užsiėmimai: šuolis su guma, su parašiutu, skrydis virš jūros, uolų, su parašiutu tempiamu motorine valtimi, parasparnis;
- Nusileisti į gilią olą Malaizijoje, būti visiškai vienam, visiškoje tamsoje, tarp tūkstančių šikšnosparnių, klausytis jų bauginančio šnypštimo, jausti kaip jie mane gąsdindami skraido man virš galvos, ir suvokti, kaip mano kūnas persijungią į tikrą fiziologinį „kovos už išgyvenimą“ režimą. Po to išėjus į šviesą jausmas lyg po 5 kavos puodelių. Gal reikėtų gyventi šalia tos olos ir eiti kas ryt. Bet turbūt priprasčiau ir nebebūtų taip baisu;
Ir čia tik pradžia.
Svarbiausia yra tai, kad suvokęs, kas yra baimė – įgauni realią galimybę išsilaisvinti iš jos pinklių ir tapti jos valdovu. Bei įdarbinti savo baimę kaip savo patarėją.
Nesuvokęs, kas ji yra – esi pasmerktas visą gyvenimą jai tarnauti. Paprasta kaip 2×2.
Po kelių savaičių kalbėsiu šia tema berniukų stovykloje. Manau, kad jiems tai bus naudinga. Nes nenoriu matyti bijančios Lietuvos.
