Pilietybė yra prekė. Gali verkti, gali dejuoti – bet aš Tau šiame straipsnyje parodysiu, kokia yra realybė. Netgi pateiksiu kainas, kiek šiandien kainuoja pilietybė. Taipogi paaiškinsiu, dėl ko iš tikrųjų kovoja patriotinės kariuomenės.
Įdomu? Skaitom toliau.
Visų pirma, paaiškinsiu ką reiškia žodis patriotizmas. Žemiau pateikiu etimologinį žodžio apibrėžimą.
Patriotizmas – meilė savo valstybei; aistra kuri skatina žmogų tarnauti savo valstybei ją ginant arba apsaugant jos teises ir išsaugant jos įstatymų galią bei institucijas.
Prieš tęsdamas temą, kiek šiandien kainuoja pilietybė, privalau atskirti dar du svarbius terminus: Valstybė ir Tėvynė. Valdžios naudai, žodžiai Valstybė ir Tėvynė dažnai vartojami lyg tai reikštų vieną ir tą patį, bet toli gražu taip nėra.
Valstybė ar Tėvynė?
Įsivaizduok, kad rankose laikai nuostabią gėlę. Prie Tavęs prieina vaikas, ir išpūtęs akis paklausia – kas čia? Tu jam atsakai: „tai rožė.“
Viskas. Tas vaikas daugiau niekada gyvenime nebematys Gėlės – to nuostabaus Visatos kūrinio. Nuo to laiko, jis matys tik idėją. Kiekvieną kartą žvelgdamas į Gėlę, jis tematys tik rožę.
Pasakyk vaikui, kad ta nuostabioji žemė kurioje jis gimė – Tėvynė – yra Lietuvos Respublika, ir jis daugiau niekada nebematys Tėvynės. Jis tematys Lietuvos Respubliką.
Tėvynė yra realybė – ji visada buvo ir bus. Ji buvo dar prieš dinozaurus, ir dar bus netgi poto kai Žemėje numirs paskutinis tarakonas.
O Lietuvos Respublika yra idėja – kaip ir visos idėjos, jos ateina ir praeina.
Tačiau Tėvynė visada buvo ir bus, nepriklausomai nuo to, kokias idėjas galvoje nešiojasi po tą žemę vaikštantys žmonės.
Tėvynė visada buvo ir bus, nepriklausomai nuo to, kaip ją vadina žmonių protai – Lietuva, Rusija, Lenkija, Europa, Eurazija ar dar kaip nors.
Tėvynė visada buvo ir bus, nepriklausomai nuo to dėl ko joje gyvenantys žmonės kariauja, draugauja, ko nekenčia ir ką myli.
O Lietuvos Respublika yra idėja – kaip ir visos idėjos, ji kada nors žlugs.
Kaip 1918-ųjų Respublika žlugo 1940-aisiais, taip ir 1990-ųjų Respublika žlugs ateityje.
Nes žlunga absoliučiai visos valstybės – anksčiau ar vėliau. Nė viena valstybė neišlaikė istorijos testo – nes valstybė yra tik idėja.
Dabar sustok ir paklausk savęs – ką Tu matai? Realybę ar idėją?
Reginčiojo realybę bei suvokiančio tik idėją konfliktą esu nutapęs žemiau pateiktame paveiksle. Tai yra pabudusio bei miegančio susitikimas. Tiesa, pabudusiam nuo to gyventi nelengviau – dėl to ir nosis varva.
Kad suprastum, kurioje paveikslo pusėje esi, užduok sau klausimą:
„Ką aš myliu: Tėvynę, ar Lietuvos valstybę?“ (realybę, ar idėją?)
Jeigu atsakei – Tėvynę:
- Tu myli šią žemę, Motiną gamtą, visus jos vaisius ir vaikus.
- Tau nėra jokių priešų, nes visi vaikai – tai Motinos gamtos vaikai.
- Valstybė, kadangi tėra tik idėja, gamtoje neegzistuoja. Todėl tau nesvarbu, kaip žmonės vadina šią vietą.
- Tau taipogi nesvarbi Tavo geografinė vieta – nes Motina gamta, su savo didžiaisiais vaisiais ir vaikais, yra visoje planetoje.
- Tavo Tėvynė yra visur.
Jeigu atsakei – Lietuvą:
- Tu myli žmogaus minčių kūrinį, pasireiškiantį valstybine siena, muitine, įstatymais, valdančiaisiais, valstybės pareigūnais, ir t.t.
- Visi šio kūrinio palaikytojai vadinami piliečiais – jie turi popieriuką, vadinamą pasu arba tapatybės kortele.
- Visi piliečiai vaikystę ir paauglystę privalomai (pagal įstatymą!) praleido tokiame niūriame kambarėlyje, ant kurio sienos, matomiausioje vietoje, kabodavo herbas, o kai kur ir vėliava su prezidento nuotrauka:
Jau turbūt spėjai savęs paklausti – ir kam gi tie valstybiniai atributai reikalingi mokykloje? Puikus klausimas!
Ar kada matei internete jau 20 kartą Tau pasirodančią reklamą? Atrodo, kad ji Tave sekioja po visą internetą, ir kuo stipriau bandai ją išmesti iš galvos, tuo ji giliau įsminga į Tavo pasąmonę.
20 kartų pamatęs naujų skalbimo miltelių reklamą, parduotuvėje tiesiog nesugebėsi praeiti jų nepastebėjęs, nesvarbu ar Tau jų reikia, ar ne. Nes taip veikia mūsų smegenys – filtruoja realybę ir išryškina atspindžius to, kas slypi giliai mumyse.
O gi vyriausybė turi žymiai didesnį marketingo biudžetą, negu bet kokia skalbimo miltelių kompanija. Kiek kartų mokykloje matei valstybės herbą ir vėliavą? Kiek kartų girdėjai himną? Kiek kartų skaitei patriotizmą skatinančias istorijas apie partizanus? Tūkstančius!
Vyriausybė investuos neribotą kiekį pinigų, vien tam kad parduotų Tau idėją, jog Tu esi Lietuvos Respublikos pilietis (arba Sovietų Sajungos pilietis, jei gimei anksčiau). Kitaip sakant – lojalus pavaldinys, kuris ne tik kad jausis garbingai mokėdamas vis didesnius mokesčius, bet ir padės savo galvą kovojant su „priešais“.
Šią idėją Tau pardavė taip meistriškai, kad Tu net nesupratai, jog ją nusipirkai. Tu ją nusipirkai į skolą tuomet kai dar net nežinojai, kas tie pinigai. Tu ją nusipirkai į skolą, dar būdamas per jaunas kad galėtum kritiškai mąstyti.
Idėja, jog esi Lietuvos pilietis, yra taip giliai įsirėžusi Tavo pasąmonėje, kad ji ne tik kad atrodo neišmetama, bet Tu pagal ją netgi regi pasaulį ir statai ant jos kitas idėjas.
Užsienietis, emigrantas, valstybės priešas – tai idėjos, kurios žmonių galvose nė neegzistuotų, jeigu jie nebūtų įtikinti, jog yra kažkurios valstybės piliečiai. „Lašas po lašo ir akmenį pratašo…“
O dabar – leisk sudaužyti Tavo iliuziją. Patikėk – nelinkiu Tau blogo. Iliuzijų griovimas gydo. O gyvenimas kreivų veidrodžių kambaryje – tai silpno žmogaus gyvenimas. Todėl – leisk Tau atskleisti tiesą.
Kodėl pilietybė yra prekė?
Atsakymas paprastas. Nes ji parduodama. Visiškai legaliai. Kaip kad turguje bobutės pardavinėja bulves, taip ir vyriausybės pardavinėja pilietybes, už rinkos nustatytą kainą.
Skauda? Nesinori priimti fakto – jog tai, už ką kovojo ir galvas dėjo Tavo protėviai, tėra tik laisvai „stumdoma“ prekė, iš kurios pelnosi vyriausybės? Nesinori priimti fakto, jog tai, kas atrodė neatskiriama nuo Tavęs – tėra viso labo prekė, turinti rinkos kainą?
Pilietybės pirkimo procesas kiekvienoje šalyje šiek tiek skiriasi, tačiau dažniausiai vyksta 2 etapais. Pirmame etape įsigyjamas pastovus leidimas gyventi konkrečioje šalyje, kuris išduodamas visai šeimai, vienu iš šių būdų:
- Parama vyriausybei
- Investicija į nekilnojamą turtą, verslą, vyriausybės vertybinius popierius ir kt.
Pirmuoju atveju pilietybės pirkėjas pinigus duoda tiesiai valdžiai į rankas. Ne kaip kyšį, žinoma, o į vyriausybės nurodytą fondą – viskas legaliai. Antruoju atveju valdžia gauna pajamas arba tiesiogiai, arba nuo sukurtų mokesčių – priklausomai nuo investicinės priemonės. Taipogi, dažnai vyriausybė nurodo konkrečiai į ką investuoti – t.y. ne bet kokį NT, o „vyriausybės patvirtintą“ NT, ir pan., taip gaudama dar daugiau naudos.
Žmogus, atlikęs vieną iš šių procedūrų ir gavęs nuolatinį leidimą gyventi, pereina į antrąjį etapą, kuris vadinasi labai paprastai – laukimas. Išlaikius leidimą gyventi nuo kelių mėnesių iki keleto metų, suteikiama teisė gauti tos šalies pasą. Laukimo etape kai kurios šalys netgi nereikalauja fiziškai būti tos šalies teritorijoje – užtenka apsilankyti kartą per metus ar netgi rečiau. Kaip ir visose rinkose, čia galioja pasiūlos ir paklausos dėsniai – kainos bei laukimo periodai skiriasi pagal šalį. Keletas pavyzdžių:
- Jungtinė Karalystė (Anglija) – pilietybė per 5-6 metus., min. investicija – 2 000 000 GBP, bevizės keliones į 163 valstybes
- Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV) – leidimo gyventi min. investicija $500 000, pilietybės min. investicija $1 800 000
- Australija – leidimas gyventi per 4 metus, min. investicija AUD 5 000 000 (~€3 000 000)
- Turkija – pilietybė per 2 mėn., min. investicija – $250 000, bevizės keliones į 115 valstybių
- Juodkalnija (kandidatė į ES valstybes) – pilietybė per 3 mėn., min. investicija – €350 000, bevizės keliones į 122 valstybes
- Bulgarija (ES valstybė) – pilietybė per 2 metus., min. investicija – €512 000, bevizės keliones į 169 valstybes
- Malta (ES valstybė) – pilietybė per 14 mėn., min. investicija – €1 150 000, bevizės keliones į 182 valstybes
- Kipras (ES valstybė) – pilietybė per 6 mėn., min. investicija – €2 150 000, bevizės keliones į 173 valstybes
- Dominika – pilietybė per 2-3 mėn., min. investicija – $100 000, bevizės kelionės į 137 valstybes
- Grenada – pilietybė per 3-4 mėn., min. investicija – $150 000, bevizės keliones į 131 valstybes
- Sent Kitsas ir Nevis – pilietybė per 45-60 dienų., min. investicija – $150 000, bevizės keliones į 152 valstybes
- Panama – pilietybė per 5 metus, investicija nereikalinga, tereikia įregistruoti įmonę ir įnešti $5000-$10000 įnašą. Bevizės kelionės į 134 valstybes
(duomenys – Astons.com, ArtonCapital.com, GoldenVisas.com, SovereignMan.com 2020 balandis)
***
Gilus susimąstymas, ką? Ir kodėl mokykloje nebuvo nė vienos pamokos šia tema? Kodėl iš mokyklos prisimeni tik herbą, vėliavą ir prezidento nuotrauką, bei pompastišką himno giedojimą? O gi tam, kad Tu taptum patriotu!
Patriotai nė neabejodami valdžios paliepimu bėga į karą guldyti galvą už savo valstybę, ir netgi jaučia garbę tai darydami! Kol valdžia ramiai sau pardavinėja pilietybes… Čia tai bent!
Už ką kovoja kariai?
Turbūt net pačiam Dievui pakyla antakiai, kai jis pamato vykstant dar vieną beprasmį karą, kurį sugalvojo vyriausybės. Ir svarbiausia – tiek daug žmonių, norinčių kariauti, kad vyriausybėms beveik nieko nereikia daryti! Tik duok nurodymą, ir štai – patriotai laukia eilutėje.
Indoktrinavimas atliktas jau mokykloje – miegantys patriotai, lyg narkomanai gviešiasi tų ekstazinių jausmų, kuriuos suteikia garbė, kova su įsivaizduojamu priešu, bei pasiaukojimas už iliuzinį tikslą.
O už ką iš tiesų kovoja kariai? Vienintelis apčiuopiamas tikslas, dėl ko jie kovoja, randamas patriotizmo apibrėžime – tam kad apsaugoti valstybinį turtą, arba įgyvendinti vyriausybės interesus. Priminsiu – etimologinis šio žodžio apibrėžimas:
Patriotizmas – meilė savo valstybei; aistra kuri skatina žmogų tarnauti savo valstybei ją ginant arba apsaugant jos teises ir išsaugant jos įstatymų galią bei institucijas.
Jau girdžiu, kaip Tu man sakai: Auč. Ir vėl skauda. O, bet, tačiau – gi rusai mūsų priešai! Šiaurės Korėja – pažiūrėk, kokie jie išprotėję, tuoj susprogdins pasaulį! Kaip tu gali sakyti, kad priešo nėra?!?!
Puikus klausimas! Į jį geriausia atsakyti įsigilinus, kaip veikia tarptautiniai santykiai tarp valstybių. Konfliktas tarp valstybių kyla taip pačiai kaip ir konfliktas tarp žmonių – kai santykiai pablogėja. O kadangi santykis neįmanomas be antrosios pusės, vadinasi, už gerų santykių palaikymą VISADA yra atsakingos abi pusės.
Kas atsakingi už tarpvalstybinius santykius? Diplomatai. Jų darbas yra komunikuoti savo vyriausybės interesus kitoms valstybėms ir atstovauti juos. Kiekviena vyriausybė turi interesų.
Pabrėžiu – Kiekviena vyriausybė turi interesų.
Pavyzdžiui, konfliktą tarp JAV ir Šiaurės Korėjos sukėlė diplomatai, prastai atlikę savo darbą – kaip ir bet kurį kitą konfliktą. Todėl, Šiaurės Korėja nėra joks „universalus viso vakarų pasaulio priešas“.
Ir vėl aš Tave girdžiu: „O Dieve, kaip taip gali būti? Kur įrodymai?!“
Visų pirma – jeigu Tu nežinai, kokie yra JAV interesai, Tu matai tik vieną monetos pusę.
Tu tikriausiai taipogi nežinai kokie Šiaurės Korėjos interesai, todėl nematai nė vienos monetos pusės.
Tu aklas. Tu nematei tiesos. Nes tiesą visais laikais, visose srityse, žino tik tas, kas mato ABI monetos puses.
Džiugi žinia ta, kad nebūtina žinoti, kokie tie interesai. Svarbiausia – pripažinti, jog esi aklas. Ir pripažinti šiuos principus, jog:
- Kiekviena vyriausybė turi interesų
- Nė viena vyriausybė nėra šventoji karvė, neturinti jokių interesų
- Visus interesus VISADA galima suderinti diplomatiniais keliais
Priešai realybėje neegzistuoja. Prisiminkime, kad realybė – tai ne tas pats, kas idėja. Priešas yra idėja, nes priešas tai „atsiranda“, tai „dingsta“. Priešus sukuria diplomatai, kurie yra atsakingi už valstybės interesų komunikavimą ir atstovavimą užsienyje.
Tik pamąstyk: kaip turėjo jaustis gyvi likę amerikiečių kariai, grįžę iš Vietnamo, kai jie suprato, kad kovojo dėl naftos? Kai jie suprato, kad jokio priešo realybėje nebuvo. Kad šis karas – tai ne „Tėvynės gynyba“, o paprasčiausias valdžios interesų vykdymas agresijos metodu. Garbė, kurią jautė tas, kuris neteko 2 rankų, turbūt greit išgaravo ir virto neapykanta vyriausybei, kai pagaliau suprato tiesą.
Patriotizmas yra tas magiškas žodis, kuriuo praplautos smegenys ne tik kariams, bet ir milijonams civilių.
Žmogus, asocijuojantis save su vėliava, yra supainiojęs realybę su idėja. Žmogus pamiršo, kas jis pats yra.
Jis yra taip įtikėjęs, kad yra lietuvis, rusas arba lenkas, kad jis nebesugeba prisiminti, kas jis toks iš tiesų. Toks žmogus, išgirdęs klausimą „Kas tu esi?“ – krūpčioja, mykia, stebisi, ginasi… Arba išlemena kažką panašaus į „inžinierius“, „tėvas“, „europietis“, „alaus mėgėjas“…
Gerai, bet pasaulyje yra milijonai inžinerių, aš klausiu – kas TU esi?
Taipogi, yra milijonai tėvų, europiečių ir alaus mėgėjų, bet aš klausiu – kas TU esi?
Bijai atsakyti? Delnai prakaituoja? Man atrodo, kad Tu bijai ne tik atsakymo. Tu bijai netgi užduoti sau šį klausimą.
Deja, brangusis -„inžinierius“, „tėvas“, „europietis“, „alaus mėgėjas“ yra etiketės, kurias atspausdino aplinka, ir tu jas prisilipinai sau, kad geriau jaustumeis.
- Nebūtų alaus – nebūtų ir alaus mėgėjų. O TU vis tiek būtum.
- Nebūtų inžinieriaus specialybės – nebūtų ir inžinierių. O TU vis tiek būtum.
- Nebūtų tėvų – nesivadintum tėvu. O TU vis tiek būtum.
- Nebūtų Europos – nesivadintum europiečiu. O TU vis tiek būtum.
Galiausiai, kai nusiplėši visas etiketes, ar gali atsakyti – tai kas TU iš tiesų esi?
Daugelis žmonių yra taip stipriai prisiklijavę prie savo materialaus ego, kad negali leisti sau užduoti šį klausimą.
O kiek gi konfliktų ir nusikaltimų įvyko vien dėl to, kad žmogus, vadinantis save lietuviu, susikivirčijo su žmogumi, vadinančiu save lenku? Ir nei vienas, nei kitas tos etiketės nesukūrė.
Juk tai net ne žmonės kovoja. Kovoja idėjos, kažkieno sukurtos, kurias įsidiegė sau į galvas silpnieji, bijantys pripažinti savo tikrąjį Aš.
Žmogus negimė nei lenku nei lietuviu. Jam tėvai ir aplinka pasakė, kad jis toks yra. Tai nėra tikra.
Tikroji kova – tai kova už buvimą savimi. Tai vienintelė kova, kuri to verta.
***
P.S. Dažnas turbūt paklaus – iš kokio medžio aš iškritęs. Arba išvadins Rusijos agentu. Atsakysiu paprastai:
- Man visiškai nusišikt, ką Tu apie mane manai.
- Nepriimk jokių mano minčių aklai. Viskas, ką perskaitai, nebūtinai yra tiesa – turi patikrinti pats.
- Dauguma straipsnio minčių atėjo iš asmeninių patirčių ir stebėjimo (ne iš knygų). Todėl skaitytojus skatinu eiti į pasaulį ir patirti visa tai pačiam.
- Straipsnyje pateiktos mintys atėjo iš patirčių kelionėse po daugiau nei 40 šalių, gyvenimo 3 žemynuose, bei kasdienės sąmoningumo ugdymo praktikos, siekiant visose situacijose matyti abi monetos puses.
