Gyveno kartą Romas. 27-erių vienišas vyras. Prieš 2 metus persikėlė į Smalininkus, nes mirė seneliai ir atsirado laisvas namas. Mėgsta išgerti alaus, parūkyti, pažiūrėti sportą per TV ir lažybose pastatyti ant Žalgirio. Vieną penktadienio vakarą atvažiavo draugai aplankyti Romo. Su jais išėjo žvejoti ir kepti šašlykų. Ir staiga – skambutis į telefoną. “Labas, čia Bebras. Rytoj 7-ą ryto būk pasiruošęs. Privažiuosim.”
Romas labai nusiminė, kad Bebras paskambino būtent šiandien, bet ką padarysi – darbai nelaukia. Atsisveikino su draugais ir nuėjo miegoti.
Po 2 dienų Romas jau Anglijoje. Susipažino su savo septyniais namiokais. Romas gyvens dviese kambaryje su kažkokiu keistu 37-erių barzdočium, vardu Kevalas. Pasirodo, baldų fabrike visi dirba. Romui, kaip naujokui, teks vinis kalti į lentas. Namo vadas Aurelijus pasiteirauja, ar Romas yra kada vinį kalęs. Romas taip susinervina už tokį durną klausimą, kad vos nekyla muštynės.
Išaušta 6-a valanda ryto. Iš tikrųjų, tai nė velnio neišaušta – suskamba Romo žadintuvas, o už lango dar tamsa, lietus, šalta. Visi skuba: kas į dušą, kas į virtuvę, kas parūkyti, kas apsirengti. Bet Romo dėmesį patraukia tas keistuolis Kevalas. O gi Kevalas jau seniausiai atsikėlęs, niekur neskubėdamas daro jogą lauke, per lietų. Romas mislija sau: “kažkoks nenormalus, ką jis čia veikia?!”
7:15 visi šoka į mašinas, nes fabrikas toli o “atsiklokinti” reikia prieš 8-ias, kitaip – bauda už kiekvieną minutę! Važiuodami dar įstringa kamštyje, spėja surūkyti po 3 cigaretes ir jau skaičiuoja, kokie bus nuostoliai. Vienas kaltina vairuotoją, kitas orą, o trečias gi tvirtina kad anglai iš viso nemoka vairuoti, dėl to ir kamščiai susidaro.
Šiaip ne taip pavyko atvažiuoti 7:58, tik jau parūkyti prieš darbą niekas nebespėjo. Visi sulėkė į fabriką ir klausosi rytinio briefing’o. Kiek kam reikės baldų pagaminti, kiek vinių sukalti. Į naujoką niekas dėmesio nekreipia, nes juk darbai nelaukia. Suskambėjus skambučiui visi lekia į savo cechus.
Prie Romo prieina barzdočius Kevalas, paplekšnoja per petį ir sako:
– Linkiu Tau laimės. Šiandien dirbsi su manim. Parodysiu, kaip čia ką daryti.
– Linki man laimės? Tu ką rimtai? Gal Tau su galva negerai?
– Ir vidinės ramybės linkiu.
– Nu Tu ir trenktas. Atrodai kaip koks Indijos išminčius. Ką Tu čia iš viso veiki?
– Statau Katedrą. O tu?
– Ta prasme Katedrą? Aš tai užsidirbt atvažiavau. Nėra darbų Lietuvoj.
– Yra tokia istorija. Kartą dirbo 3 statybininkai. Ėjo praeivis ir paklausė: ką veikiate? Pirmasis atrėžė: plytas lipdau. Antrasis pasakė: sieną statau. O trečiasis su giliu atodūsiu paaiškino: statau Katedrą. Praeivis nueidamas susimąstė: visi juk daro tą patį, o atsakymai tokie skirtingi!
– Tai kur ta Tavo Katedra, išminčiau?
– Aš čia dirbu jau 5 metus. Kasmet atlyginimą pakelia po 20%. Gyvenu minimalistiškai, todėl didžiąją dalį uždirbtų pinigų investuoju. Tai leidžia dar sparčiau kaupti kapitalą. Paskaičiavau, kad būdamas 60-ies galėsiu grįžti į gimtuosius Smalininkus ir pastatyti ten observatoriją. Tuomet iki pat mirties galėsiu stebėti žvaigždes ir atradinėti naujus pasaulius. Tai mano svajonė. Tai ir yra manoji Katedra.
– Tu ką irgi iš Smalininkų? Oho. Čia tai bent planas. Kaip Tu jį sumąstei? Ar nešvaistai gyvenimo, paskirdamas jį tokiam tikslui?
– Mano laiko horizontas – 50 metų, o tavo – 1 savaitė. Tu gauni atlyginimą kiekvieną penktadienį, nusiperki už jį maisto, gėralo, rūkalų, atšventi savaitgalį ir toliau eini dirbti. Tu planuoji tik savaitei į priekį. Yra pinigų iki kito savaitgalio – gerai, nėra – blogai. Gyveni kaip masės, nes Tavo vadovinis smegenų centras užmigęs. Dėl to lengvai susinervuoji, nematai prasmės gyventi, esi paskendęs tylioje desperacijoje iš kurios tik laikinai išvelka Tavo gėralai, rūkalai, TV ir nesveikas maistas, kurį valgai nė dėl jėgų, o dėl pasitenkinimo. Tokiu būdu žudai save ir artini savo mirtį. Tai susinaikinimo mechanizmas, kurį Tau suteikė Dievas. Tokie kaip Tu nelabai naudingi Motinai Gamtai, todėl Gamta nori kad Tu kuo greičiau paliktum šį pasaulį.
– Ką Tu čia kliedi? O tai Tu jau tipo kitoks?
– Tavo amžiuje buvau toks pats, bet nebesu. Aksiologija padėjo pakeisti gyvenimą. Šis mokslas tvirtina, kad jeigu žmogus daro tai kas jam svarbiausia, jo smegenys aktyvėja, kūnas žvalėja, dvasia atgyja. Pagalvojau, kad tai logiška, nes jeigu žmogus vykdo sielos misiją, tai gamta tikrai jam padės. Juk visi esam bent kartą pajautę, kai darydami tai kas mums išties labai patinka, per mūsų kūną perbėga šiurpuliukai, ir jaučiamės tokie gyvi. Supratau, kad turiu išsiaiškinti, kas man yra svarbiausia, ir paskirti tam gyvenimą. Kai tą padariau, mano tyli desperacija virto garsia inspiracija. Suvokiau gyvenimo prasmę.
– Nuuuu ir kas tada?
– Gyvename pasaulyje, kuriame žodis gali turėti skirtingas prasmes – priklausomai nuo to, kas tą žodį paaiškina. Pavyzdžiui, vaikystėje manėme kad viskas įmanoma ir realu. Kai susidūrėme su mokykla bei suaugusiųjų pasauliu, mums įkalė, kad realistiška yra tiek kiek kitiems pavyko pasiekti. Bet man tai skambėjo niūriai, nes artimiausioje aplinkoje niekas nieko stebinančio nebuvo pasiekęs. Vėliau suvokiau, kad tikroji žodžio realistiškas prasmė – tai, kas neprieštarauja Visatos dėsniams. Nuskristi į saulę ir pasivaikščioti ant jos paviršiaus – bent jau fiziniame gyvenime tai yra nerealu. Tačiau pastatyti observatoriją, jeigu Tau tai yra svarbu ir turi planą – visiškai realu. Ir nesvarbu, kad dar niekas to Smalininkuose nėra padaręs.
– O kaip tą planą sugalvoti?
– Gamtos magija: kai tik atrandame, kas mums svarbu iš pačių širdies gelmių ir pradedame tai vykdyti, įsijungia vadovinis smegenų centras. Jis mums atveria viziją dešimtmečiams, šimtmečiams, ar net tūkstantmečiams į ateitį – apie tai, ką mes norime padaryti sau ir ateities kartoms. Kai regime šią viziją, plano sukūrimas yra paprastas darbas – juk tam ir turime protą, kad jis vizijas paverstų į logiškus ir racionalius projektus, pritaikomus fiziniam pasauliui. Įdomu tai, kad pradėjus daryti tai kas mums svarbu, mūsų vidinis balsas tampa garsesnis už visus išorės balsus. Tai, kas nereikalinga, atkrenta kaip vanduo nuo žąsies. Taip žmogus tampa meistru. Savo įkvėpto gyvenimo meistru.
– O man namo vadas Aurelijus sakė, kad šis baldų fabrikas – tai svajonių naikinimo fabrikas. Kad čia žmonės be ateities – greit susiraukšlėja, nupūšta, pilni visokių priklausomybių. Pasakė laikytis atokiau nuo visų, nes aš jam dar neatrodžiau visiškai sugadintas.
– Tai priklauso nuo žmogaus. Joks fabrikas savaime nėra nei gėris, nei blogis. Fabriko tikslas – gaminti daiktus, kurie yra reikalingi ir naudingi žmonėms. Tai tiesiog ekonominiai mainai. Tiems, kurie yra neatradę savęs, tai tikrai gali būti svajonių naikinimo fabrikas. Čia dirbant žmogaus diena suplanuota, atostogos suplanuotos, darbas nekintantis – visada darai tą patį. Tačiau labiausiai žudo ne pats darbas, o darymas to kas Tau nepatinka.
– O tai Tavo svajonės nenaikina šis fabrikas?
– Man šis fabrikas yra svajonių kūrimo fabrikas. Aš matau, kaip kiekviena mano diena, praleista čia, prisideda prie mano svajonės kūrimo. Beje, aš nesu prisirišęs prie šio fabriko. Investavau į mokymus ir jau pradėjau kurti antrą pajamų šaltinį – dirbant virtualiai, internetu. Manau, kad po poros metų šios pajamos viršys mano pagrindines pajamas, ir tuomet galėsiu palikti šį fabriką. Pajamos, nepriklausančios nuo vietos ir laiko tikrai yra labiau įkvepiančios negu darbas fabrike. Tačiau tai yra žingsniai – etapai – kuriuos praeina beveik visi, einantys šiuo keliu. Svarbiausia – mylėti procesą ir su atvira širdimi priimti kasdienines pamokas.
– O iš kur Tu toks užtikrintas? O kas jeigu persigalvosi?
– Tik įsikalbėtas užtikrintumas gali pradingti. Mano užtikrintumas ateina iš to, kad aš suvokiau kas man svarbiausia ir įgyvendinu tai. Taip gyvenant užtikrintumas ateina iš vidaus, ir jokie išorės balsai jo nebegali nuslopinti.
– O kodėl Tu toks ramus?
– Aš užsiimu joga ir meditacija. Per šias praktikas suvokiau, kad nesu vien tik kūnas. Pajutau savo tikrąjį Aš – Sielą. Todėl žinau, kad Tas, kas Aš Esu, yra nemirtingas. Mano žinojimas neįsikalbėtas. Ir neperskaitytas knygoje. Aš tai patyriau savo tiesiogine, neginčijama, nediskutuotina patirtimi. Dėl to mano ramybė yra nepalaužiama. Aš žinau – kad ir kas nutiktų, Manęs nužudyti neįmanoma.
– Aš net susigraudinau.
– Matau, Tau ištryško įkvėpimo ašaros. Tai rodo sąmonės pabudimą. Ką jauti viduje?
– Supratau, kad ir aš turiu svajonių, kurios buvo užkastos šimtą metrų po žeme. Aš jas regiu. O Tu man davei įrankius. Dabar suprantu, kaip svajones paversti realybe. Tu man parodei, kaip gyventi įkvėptą gyvenimą. Iš tikrųjų, svajonių naikinimo fabrikai – tai buvo tik Aurelijaus fantazija. Niekas negali sunaikinti mano svajonių – tik aš pats tai galiu padaryti.
– Hehe.
– Tu man esi Mokytojas. Ačiū Tau.
*****
Norėdamas suprasti, kas Tau gyvenime yra svarbiausia, atsakyk į žemiau pateiktus klausimus. Po 3 atsakymus į kiekvieną. Poto sugrupuok pasikartojančius žodžius ir suskaičiuok, kiek kartų pasikartojo. Išrikiuok nuo didžiausio iki mažiausio. Tokiu būdu Tu pamatysi savo vertybių hierarchiją (t.y. tai kas Tau svarbiausia).
- Kuo užpildai savo erdvę?
- Kaip leidi savo laiką?
- Kur paskiri savo energiją?
- Kam išleidi pinigus?
- Kame esi labiausiai organizuotas?
- Kame esi labiausiai patikimas?
- Kokios Tavo mintys dažniausiai pasikartoja?
- Ką dažniausiai įsivaizduoji?
- Apie ką dažniausiai kalbi su savimi?
- Apie ką dažniausiai kalbi su kitais žmonėmis?
- Kas Tave įkvepia?
- Kokie tikslai Tavo gyvenime išliko ilgiausiai?
- Apie ką mėgsti mokytis ir skaityti?
Šie klausimai yra Dr Demartinio vertybių nusistatymo proceso klausimai, kuriuos išverčiau į lietuvių kalbą. Jeigu mokate anglų kalbą, galite procesą atlikti Dr. Demartinio puslapyje. Ten rezultatai išsisaugos ir bus patogiau prie jų sugrįžti ateityje, jeigu nesate popieriaus mėgėjas: https://drdemartini.com/values/
Rekomenduoju perskaityti žemiau pateiktas knygas. Šias knygas skaičiau pats ir jos man pasitarnavo. Šios knygos nėra išverstos į lietuvių kalbą.
- Dr. Demartini – Inspired Destiny
- Dr. Demartini – The Values Factor
Jeigu angliškai nemokate, tuomet galite perskaityti kitas Demartinio knygas, kurios išverstos į lietuvių kalbą ir parduodamos knygynuose.
- Dr. Demartini – Proveržio patirtis
- Dr. Demartini – Dėkingumo efektas
Ačiū.
