Jeigu siekiame valdyti kitus, galų gale valdomi tampame patys. Perskaitęs straipsnį iki galo, suprasi kodėl.
Nepriklausomybė nuo Rusijos – tai nėra laisvė. Rusija yra valstybė su savo įstatymais, valdžia, papročiais, teritorija, kalba. Apibendrinus – Rusija yra idėjų rinkinys. Lietuva irgi yra idėjų rinkinys, taip pat kaip ir Vokietija, Australija ar bet kuri kita valstybė. Vien pats faktas, kad vadinamės Lietuva o ne Rusija neturi nieko bendro su laisve. Tai tiesiog reiškia, kad gyvename kitokiame idėjų rinkinyje negu Rusija.
Laisvė – tai galimybė kiekvienam žmogui gyventi taip kaip jam patinka, bet kad toks gyvenimas nekenktų kitiems žmonėms ir neribotų jų laisvės gyventi taip, kaip jiems patinka.
Tau, beskaitančiam šį straipsnį, laisvė galbūt skamba taip: “dirbti ir užsidirbti, mokytis to ką noriu mokytis, užauginti vaikus, atostogauti, dalyvauti ekonominiuose mainuose”. Kitam žmogui laisvė gali skambėti taip: “nuo ryto iki vakaro tapyti paveikslus, temstant gulėti po palme ir gerti kokosų vandenį, turėti bent tris intymius partnerius, neturėti vaikų”. Arba “keliauti po pasaulį iki tol kol atrasiu save, nesirūpinti rytojumi, gyventi čia ir dabar”.
Visi trys pavyzdžiai yra trijų skirtingų žmonių laisvės apibrėžimai. Svarbu suvokti, kad laisvė Tau negali egzistuoti be laisvės kitiems. Jeigu laisvė prieinama tik vienai grupei žmonių – tai nebe laisvė, o apartheidas, holokaustas, diktatūra. Jau vien iš aukščiau pateiktų trijų žmogaus laisvės pavyzdžių galime rasti trinčių. Dažnas dirbantysis teisia keliautojus ir vadina juos bomžais, nevykėliais, neturinčiais tikslų. O dažnas keliautojas dirbančiuosius vadina vergais, kaliniais, pardavusiais sielą.
Kito žmogaus nesupratimas veda į etikečių klijavimą. Etikečių visuomenėje kyla neapykanta. Gyventi darosi sunku abiems barikadų pusėms. Todėl nejučia kyla noras susidoroti su ta kita “priešų” puse.
“Nedaryk kitam to, ko nenorėtum, kad tau darytų” – šis patarimas toks paprastas, tačiau dažnas mąsto taip: “O kodėl nedaryti kitiems to, ko nenorėčiau, kad man darytų? Juk aš esu teisus!”
Taip mąstydamas, žmogus nejučia iškelia tokį klausimą: “O gal laisvė iš viso nereikalinga?”
Jeigu būtume robotai – galbūt ir nereikalinga. Roboto paskirtis – atlikti darbą ir miegoti. Bet Tu – ne robotas. Paklausk savęs: kas Aš esu? Kas dabar mato ir girdi? Kas dabar mąsto? O kas stebi, kad mąstau? Jeigu suvoki stebėtoją, vadinasi, suvoki kad nesi vien tik kūnas ir protas. Tu esi kažkas daugiau. Aš tai vadinu Siela. Siela turi dėlionę, kurią jai reikia sudėlioti pilnai – per tiek fizinių gyvenimų, kiek reikės. Todėl Sielai reikalinga patirčių gausa ir įvairovė – kad galėtų užpildyti dėlionę. Kai per nugarą eina šiurpuliukai – žinome, kad būtent tuo metu Siela įstatė dar vieną detalę į savo dėlionę. Kad dėlionė galėtų dėliotis – reikalinga Laisvė fiziniame gyvenime.
Aiškindamas kitam kaip gyventi, atimi laisvę ir iš savęs, ir iš kitų. Kodėl? Nes kai du vaidijasi, ateina trečias juos išskirti. Mūsų visuomenėje tai yra valdžia. Ji konfliktą išsprendžia savaip: pasako kas teisus, o kas ne. O valdžia yra tautos atspindys. Jeigu tarp tautiečių yra noras valdyti kitą, reiškiasi tarp valdininkų bus norinčių valdyti tautiečius. Todėl, jeigu sieki valdyti kitą, galų gale valdomu tampi pats.
O tas siekimas valdyti nebūtinai yra matomas. Labai dažnas reiškinys, kurį matome – tai tėvai, nurodinėjantys kaip gyventi jau suaugusiems jų vaikams. Tokiems tėvams atrodo, kad jų gyvenimo būdas – pats teisingiausias, todėl primygtinai reikalaudami kad vaikai gyventų taip pat, mano kad daro gerą darbą. Tai yra nesuaugę tėvai. Jie nesupranta, kad tokiu būdu bando užkirsti kelią vaikams eiti ir patirti savo patirtis. Jie vis dar mato vaikus kaip savo fizinę nuosavybę, tačiau nemato jų kaip Sielų. O fizinio gyvenimo giminystė nebūtinai reiškia kad Sielos yra giminingos. Tavo vaikas (Siela) galbūt čia atėjo visai kitokių patirčių negu Tu (Siela).
Svarbu stebėti save. Jeigu nors kiek užsiimi kitų kontroliavimu, net jeigu to ir nesuvoki – balsuoji už valdžią, kuri taipogi siekia kontroliuoti kitus, įskaitant Tave.
Šie metai – įdomus laikotarpis. Suvaržymų ir nurodinėjimų iš valdžios institucijų – kaip niekad daug. Jau dabar susidarė dvi barikados, kovojančios viena prieš kitą. Buvo įdomu sudalyvauti Baltijos kelio pakartojime rugpjūčio 23-iąją. Bestovint Lietuvos-Latvijos pasienyje su vėliavomis ir bemojuojant pravažiuojančioms mašinoms, atėjo moteris iš Latvijos, tautiškai apsirėdžiusi. Atnešė mums dovanų ir pradėjo su mumis kalbėti latviškai, poto – rusiškai. Nors nesuprantu nei vienos, nei kitos kalbos, pajaučiau jos begalinį nuoširdumą ir kvietimą pasisvečiuoti jos namuose. Tai buvo taip tikra ir žmogiška.
Kai visi suvaržymai, sienos, įsitikinimai griūna – belieka tik žmogiškumas ir meilė – tai, ką jau spėjome pakasti giliai po žeme. Tačiau žmogiškumas ir meilė yra vienintelis vaistas prieš destrukcinę valdžią, kuri ne vienija, o griauna.
Ar gali atrasti žiupsnelį meilės savyje ir pasidalinti juo su kitu žmogumi?
