Gyveno kartą Jeronimas. Pabaigė mokslus universitete su skambiu pavadinimu, gavo gražų diplomą. Tiesa, dar studijuojant į universitetą buvo atvykęs gražiai apsirėdęs dėdė su skaisčiai mėlynu Maseračiu. Papasakojo apie nuostabią korporaciją, kurioje jis dirba viceprezidentu, o studentai įdėmiai klausėsi ir užsirašinėjo. Tiesa, Jeronimą labiausiai sužavėjo dėdės žvilgantys batai, auksinis žiedas ir Rolex’as ant rankos. Šis dėdė kvietė studentus ateiti dirbti kartu su juo. Jeronimas įsivaizdo save dėdės vietoje.
Jeronimas, vos baigęs universitetą, prisiminė apie šį dėdę. Visą tą laiką iš galvos jam neišėjo mintys apie tai, kokia nuostabi ateitis laukia toje korporacijoje. Tokie nuostabūs žmonės ten dirba, tiek daug uždirba, o ir darbo vieta kokia puiki – Vilniaus senamiestyje! Sudalyvavo Jeronimas pirmajame, antrajame ir netgi trečiajame interviu – po kurio gavo išsvajotą darbą! Dirbo Jeronimas uoliai ir atsakingai. Per du metus pakilo trimis karjeros laipteliais iš penkiolikos. Bapkės jau tiesiog liejosi kaip krioklys. O gyvenimas vietoje irgi nestovėjo: Vakarienės Stikliuose ir pas Brazauskienę, savaitgalio kelionės po Europą, erotiniai masažai ir kitos linksmybės kasdien!
Tačiau vieną lietingą lapkričio rytą, Jeronimui pasistačius mašiną įmonės parkingo aikštelėje, įvyko kai kas netikėto. Jeronimas apsižiūrėjo, kad tik jis vienintelis su Opeliu atvažiuoja. Apsidairė aplink, o gi pas kolegas – spindintys BMW, Porsche, Tesla ir netgi pora Maseračių, šalia kurių ir Bentlis užsislėpęs. Taip jam gėda pasidarė, kad tą pačią dieną per pietų pertrauką nulėkė į Porsche saloną ir nusipirko naujausią modelį. Su lizingu. Grįžo gi ofisą ir visi kolegos plojo rankutėmis, gyrė nepriekaištingą skonį. Net ir BMW savininkai prašė duoti pavairuoti, nors viduje pavydėjo ir skaičiavo kiek gi tas Jeronimas uždirba.
Praėjo dar pusmetis. O gi kiek įvyko per tą laiką! Jeronimas iš karto suprato, kad turint Porsche merginą susirasti vieni juokai! Trys dienos tinderiavimo – tikslas pasiektas! Penktą mėnesį jau ir vestuves suorganizavo. Tiesa, norėjo kad vestuvėse viskas būtų geltonos spalvos – nes kitaip Instagrame neišsiskirs ir negaus laikų. Teko visą įrangą, drabužius, dekoracijas, pavėsines pirkti – nes nuomotojai viską turėjo tik baltos spalvos – normaliems vestuvininkams. O kad susipirktų viską, teko gi Jeronimui pasiimti vartojimo kreditą. Nieko tokio – pajamos juk leidžia.
O šeštą mėnesį jau ir būsto pradėjo ieškotis. Žinoma, rado senamiestyje – ten, kur gražus vaizdas ir darbas šalia. Gavo paskolą iš banko. Sukvietė visus draugus į įkurtuves. Vėl teko pirkti krūvą drabužių ir dekoracijų, nes įkurtuvių spalva šįkart – vyšninė. Todėl, kad pas draugą Vilių įkurtuvės buvo geltonos. Bijojo, kad neapkaltintų kopijuotoju.
Dar po metų gimė vaikas. Jeronimas ne juokais sunerimo, nes jau kuris laikas kaip darbe nepaaukština, pajamos stovi vietoje, o išlaidos didėja. Direktorius, vos suuodęs kad Jeronimas jau su vaiku, pradėjo krauti dvigubai daugiau darbų. Direktorius juk žino, kad nuo dabar Jeronimas – kuo puikiausias vergas. Dirbs iki nugriuvimo, kad tik išliktų virš vandens.
Praėjo du metai, o Jeronimui jau ir žilų plaukų pasirodė. Kažką keisto viduje jis pajautė. Kad darbas jau taip nebedžiugina. Pasirodė, kad lenkia nugarą vien tam kad apmokėtų sąskaitas. Ir rūkyti pradėjo. Nusprendė susitikti su draugu Petru, kuris jau nuo mokyklos laikų buvo kitoks. Kažką ten prie kompo nuolat maigydavo ir jau tada pinigus užsikaldavo. Tiesą, prieš tris metus jis Jeronimą durnium išvadino, tai poto daugiau ir nebendravo.
Atsisėda du draugai bare. Jeronimas pasiima alaus, o Petras – melisų arbatos. Petras, išklausęs Jeronimo istoriją, žodžių neieškodamas rėžė:
– Jeronimai, tu visiškas kvailys. Tavo pajamos – 4500 eur/mėn., o išleidi 4300! Tu kiekvieną rytą turi būti darbe 8:00. Esi priklausomas nuo vietos ir laiko. Tu pardavei savo laisvę. Ir negalvok, kad Tu gali persikelti gyventi kitur, kai tau atsibos. Tavo paskola – 30 metų. Išsikelsi į užmiestį, o kas kamščiuose vairuos už tave? Ir negalvok, kad gali pakeisti savo darbą. Nes tu neturi jokio amato – tu ofisinis užduočių vykdytojas. Tu esi vertingas tik šiai korporacijai. Tačiau net ir išėjęs iš darbo ilgai netempsi – nes tavo santaupos vos 4000 eur. Neužteks nė mėnesiui išgyventi. Tu absurdiškas idiotas. Tu išleidi viską, ką uždirbi.
– Dieve… O kaip tu gyvenai iki šiol?
– Aš jau nuo mokyklos laikų supratau, kad negalima leisti, jog išlaidos pasiektų pajamų lygį. Aš išvis neturėjau mašinos iki 26-erių. Dar mokykloj išmokau programuoti ir užsidirbau pinigų. Poto už juos pradėjau pirkti internetinius projektus. Priešingai negu tavo Porsche ar butas – internetiniai projektai yra realus turtas – finansinis aktyvas, nešantis pajamas. Kai mano turtas paaugo, bankai pradėjo duoti verslo paskolas. Už jas pirkau dar daugiau turto (aktyvų), nešančio man pajamas. Tai yra visai kas kita, negu pirkti mašinas, būstus ir kitus pasyvus už banko pinigus. Nes Tu turi atidirbti už tuos pasyvus, aukodamas savo laiką ir nugarą. O mano atveju – pinigai dirba už mane. Tik kai pasididinau savo pajamas iki 10 000 eur/mėn., pradėjau pirkti žaisliukus. Kad apsidovanoti save. Aš irgi turiu Porsche.
– Tai iš savo pinigų pirkai?
– Žinoma, ne. Žmogui, kuris moka elgtis su pinigais, per brangu juos išleisti ant žaisliukų. Pigiau yra naudoti kitų žmonių pinigus, kurie gaunami per paskolas ir lizingus. Už autolizingą moku 5% metinių palūkanų, o mano kapitalas, kurį protingai investuoju, uždirba man 20% per metus. Kodėl turėčiau naudoti savo pinigus? Tai būtų nuostolis.
– O man juk sakei, kad paskolas imti blogai.
– Imti paskolas pasyvams – kvailystė. Imti paskolas aktyvams – meistrystė. Įžvelk abi medalio puses. Paskola yra tiesiog svertas, pagreitinantis progresą. Jeigu tavo kryptis – turtėjimas, vadinasi turtėsi greičiau. Jeigu kryptis – vergovė, vadinasi įsiverginsi greičiau. Aš nusprendžiau, kad niekada nelenksiu nugaros tam kad nusipirkčiau blizgučių. Nugarą lenskiu tik tam, kad įsigyčiau aktyvų – realaus turto. Aktyvai už mane lenkia nugarą, “spausdina” man pinigus už kuriuos aš perku blizgučius ir dar daugiau aktyvų.
– O tai kam tau tie blizgučiai?
– Tokiu būdu aš save apsidovanoju. Matai, aš iš tiesų esu turtingas, o tu tik atrodai turtingas. Aš darbui skiriu tiek laiko kiek noriu. Aš neturiu boso. Aš esu nepriklausomas nuo vietos. Galiu ryte būti Vilniuje, pietauti Paryžiuje, o vakarieniauti Romoje. Bet aš, kaip ir tu, važinėju su Porsche. Tiesą sakant, galėčiau jau ir Maserati turėti, bet man nereikia. Nes aš nesiekiu prieš nieką pasirodyti. Aš savipakankamas. O tu, kadangi pardavei sielą, viduje esi kupinas nerimo. Tavo savivertė maža, todėl stengiesi pasirodyti prieš kitus. Prisipirkai blizgučių, kad nustebintum savo feisbuko ir instagramo žiūrovus. Tačiau užkulisiuose tu ari po 10 valandų per dieną, tau jau žilsta plaukai, ir prošvaisčių trisdešimčiai metų į priekį nematyt. Tu įsiverginai dėl blizgučių. O aš perku blizgučius, nes esu laisvas. Gal mes ir atrodom panašiai išorėje, bet viduje skiriamės kaip diena ir naktis.
– Petrai, ką man daryti? Aš nenoriu taip gyventi iki senatvės!
– Parduok savo butą, mašiną, susimažink visas išlaidas. Išsinuomok pigesnį butą, į darbą važinėk autobusu arba dviračiu (dividendai sveikatai). Nebevaikščiok į barus, kavines. Nebesusitikinėk su draugais, kurie patys besipuikuodami verčia ir tave galvoti apie naują pirkinį. Beto, kadangi turi šeimą, tau reikia didesnės finansinės pagalvės. Sutaupyk tiek pinigų, kad užtektų 2 metams ant išlaidų. Tuo pačiu metu pradėk kurti šalutinius pajamų srautus – išsiaiškinęs, ką tau labiausiai patinka veikti. Kai sutaupysi 2 metų išlaidas, mesk savo darbą. Tokiu būdu atlaisvinsi protą ir turėsi marias laiko veikti.
– Bet juk tai skamba kaip savižudybė. Siūlai man atsisakyti vos ne viso gyvenimo.
– Tu esi žmogus ar daiktas? Tu siela ar vergas? Suprask, kad tai, ką dabar vadini savo gyvenimu, yra vergovė. Privalai imtis veiksmų, jei nori tai pakeisti. Ne vienas turtingas žmogus kažkada gyveno mašinoje ar rūsyje. Turi būti pasiryžęs kurį laiką gyventi taip kaip niekas nenori, tam kad ateityje gyventum taip kaip niekas negali.
– Na, gerai, susikursiu aš savo pajamų šaltinius. Bet tai vis tiek bus darbas. Kuo tai skirsis nuo mano dabartinio darbo?
– Dabar tavo atlygis yra fiksuotas. Nesvarbu, ar dirbi uoliai, ar ateini tik laiko prastumti – gauni tiek pat. Susikūręs savo pajamų šaltinius, pamatysi juose ryšį tarp pastangų ir rezultatų. Tave tai įtrauks. Ateis laikas kai ir pats pasieksi 10 000 eur / mėn. O tada jau pradėk galvoti apie investicijas į aktyvus ir blizgučių pirkimą (pasyvus). Tik nepersistenk su blizgučiais. Netapk nuo jų priklausomas. Nestatyk savo savivertės ant blizgučių – tavo savivertė kils iš to, kad tu pagaliau esi savo laiko, erdvės, kūno ir likimo šeimininkas. Į blizgučius žiūrėk kaip į apdovanojimą sau už gerus darbo rezultatus. Tuomet tu iš tiesų būsi turtingas, o ne tik atrodysi turtingai. Na ką, aš jau lėksiu.
– Ačiū tau, brolau! Tu mane išgelbėjai..!
