Šiame pasakojime papasakosiu apie netikėtą psichodelinių grybų, Vipasanos ir Fluxus sintezę 🙂
Filme apie Fluxus istoriją labiausiai akį patraukė šis įdomus kūrinys: „Literate VS. Post-literate man“ :
„Literate man“ – tai žmogus, gyvenantis raštingoje visuomenėje, kurioje gebėjimas skaityti ir rašyti užima centrinę poziciją kultūroje, visuomeniniuose reikaluose, politikoje.
„Postliterate man“ – tai žmogus, gyvenantis visuomenėje, kurioje gebėjimas skaityti ir rašyti jau NEBEreikalingas.
Šis terminas, atsiradęs 1962 metais „Gutenbergo galaktikoje“ yra įspūdingas bei keičiantis paradigmą. Ir jis siekia toliau negu dabartinis mūsų feisbukizuotas gyvenimas, kuriame greito vartojimo „stories“, nuotraukos ir video nugalėjo daug laiko suvirškinti reikalaujantį tekstą. Šis terminas siekia tokią visuomenę, kurioje žmonės yra pakankamai sąmoningi, jog komunikuotų be rašytinių žodžių. Tai visuomenė, kurioje nebevyksta protų kova – jos gyventojai jau įsisąmonino žodžių bei racionalaus proto ribotumą ir netobulumą.
Kas aš esu?
Vakarų visuomenėje įprasta manyti jog „aš esu protas“. „Mąstau, vadinasi esu“. Tokio žmogaus dėmesys nukreiptas į išorę.
Jis neigia arba išjuokia viską, ko nemato arba ko nepaaiškino patikimi mokslininkai savo racionaliais protais.
Toks žmogus į savo vidų dėmesio nekreipia. Paklaustas, „kas užvirė arbatą“, jis atsakys „aš“ ir tuo jo sąmoningumas baigsis.
Kalbant apie save, pirmąją sėklą savęs suvokimo kelyje man pasėjo Diana, prieš maždaug penkerius metus paklaususi manęs:
D: Kas tu esi?
T: Aš – žmogus.
D: O kas čia šneka?
T: Mano burna.
D: O kas mąsto?
T: Protas.
D: O kas suvokia, kad protas mąsto?
ŽAIBAS. Lemputė sprogo. Mano žodžiai išsisėmė.
Čia ir žengiau pirmą žingsnį į tai, kas žodžiais jau nebepaaiškinama. Galima nebent apibūdinti. Bet tai niekada nebus tikslu. Tai bus interpretacijos.
Nes objektas, kurį bandai apibūdinti yra virš racionalumo ribų.
Tu jo nematai. Negali uždėti ant svarstyklių ar pamatuoti su liniuote. (Nors kažkas lyg ir bandė pasverti sielos svorį, pasveriant ką tik mirusį žmogų – nesėkmingai ).
Vėliau savo kelyje pradėjau girdėti įvairių išminčių pasakymus, jog:
- Viskas yra meilė
- Laikas – tik iliuzija, viskas yra amžinybė
- Egzistuoja tik čia ir dabar
- Visa kas yra tobulame balanse
Tai yra apibūdinimai jų pačių patirčių. Kol pats savo kailiu to nepatyriau, tokius tekstus perskaitydavau lyg kokias „vakaro žinias“, pakraipydavau galvą, pamąstydavau:
„Nu joo, skamba kietai, bet tai kam tada tie laikrodžiai? Kur čia ta visuotinė meilė jeigu šalia Putinas savo bombas gamina?“
Ir nueidavau miegoti.
Kitą rytą jau pamiršau, nes informaciją priėmiau tik protiniame lygmenyje. O protas viską kas neracionalu yra linkęs užmiršti, nes jis turi „svarbesnių reikalų“.
PO VELNIŲ, O TAI KAIP DAR KITAIP, JEI NE PROTU MOKYTIS? GAL UŽPAKALIU?!
Atsakymas: per pakeistas (išplėstas) sąmonės būsenas. Metodų, kaip į jas patekti, yra įvairių. Jie skirstomi į farmacinius bei nefarmacinius.
Psichodeliniai grybai
Mano paveikslas realybės kūrimo(si) temai
Prieš beveik 2 metus su draugu išbandėme psichodelinius grybus. Tai vienas iš farmacinių metodų skirtas įėjimui į praplėstą sąmonės būseną. Poveikis truko apie 6 val., buvo įdomu. Priešingai negu nuo alkoholio ir kitų sąmonę siaurinančių medžiagų – suvalgęs psichodelinių grybų išlieki visiškai sąmoningu ir valdančiu save. Tu lieki tokiu kokiu buvai, tiesiog daugiau matai, girdi, suvoki. Tiesa, saugumo sumetimais vienam tuo užsiimti nepatariama.
Tavo patirtį įtakos tai, ką valgei, ką gėrei, ką mąstei prieš tai. Todėl geriausia eiti kuo švaresniam , pailsėjusiam ir ramiam (būtinai). Į šią patirtį geriau žiūrėti rimtai. Tu eini į labai gilų pasimatymą savimi.
Taigi, kas nutiko?
Įvyko ego ištirpimas. Nebeliko atskirties tarp „manęs“ ir „jų“. Aš tapau vienas su aplinka. Laikas išnyko. Buvo tik čia ir dabar. Ėjimas parko taku jautėsi lyg vyktų amžinybę. Kildavo įvairios emocijos. Kas įdomu, jog su kylančia emocija iš karto pastebėdavau šalia jos esančią anti-emociją. Pavyzdžiui, vos tik atkreipdavau dėmesį į kylantį džiaugsmą, jis iš karto virsdavo liūdesiu. Kitaip sakant, emocija atrodydavo tikra tik iki tol kol neatkreipdavau į ją dėmesio – tuomet ji duždavo lyg trapi iliuzija bei neutralizuojama anti-emocijos, kad sugrįžti į balansą.
Beje, užbėgant pasakojimui už akių – panaši patirtis buvo ir Vipasanos meditacijos metu – visą dieną sėdint sukryžiuotom kojom, labai paskausdavo nugarą. Bet pakankamai ilgai išlaikius dėmesį į skausmą, skausmo nebelikdavo. Jausmas likdavo, bet skausmo ne. Jausmas – tiesiog jausmas, neutralus. O skausmą, kaip etiketę, priklijuoja smegenys, kurios interpretuoja gautą impulsą. Dėl to ir sakome, kad „skauda“. Šitą suvokti buvo taip „wow“, kad tiesiog kaip vaikas pradėjau žaisti žaidimą – sukoncentruoju dėmesį į skausmą – jo nebėra. Nukreipiu dėmesį kitur – jis vėl yra! Ir t.t. 🙂
Tęsiant temą apie grybus – dar padidėjo jautrumas. Prisilietimas prie šalto metalo davė pojūtį, lyg jausčiau 50 skirtingų šalčio atspalvių, veikiančių mano delną skirtingose vietose. Girdėjau garsus iš toliau. Jaučiau medžių emocijas. Regėjau tobulumą visame kame. Kaip viskas tiksliai matematiškai apskaičiuota, kaip formos atsikartoja įvairiuose gamtos lygiuose.
Ši patirtis smarkiai pakeitė mane. Toliau gyvendamas įprastą gyvenimą įprastoje sąmonės būsenoje, į medžius pradėjau žiūrėti kitaip 🙂 Ir taipogi prisimindavau, kad už to ką matau ir suvokiu – slypi daugiau. Ne tik medžiuose, bet visame kame.
Vipasanos meditacija
Šiemet sekė dar viena (nefarmacinė) patirtis – Vipasanos meditacijos stovykla Malaizijoje. Vipasana vyksta visame pasaulyje (taip pat ir Lietuvoje). Vipasanos pradedančiųjų kurso metu 10 dienų atsiskiri nuo pasaulio, atiduodi telefoną, su niekuo nebendrauji ir stengiesi nežiūrėti kitiems dalyviams į akis. Keliesi 4:00 ryto, eini miegoti apie 9:30 vakaro. Visą dieną medituoji – su pertraukom. Nebadauji – duoda skaniai pavalgyti 🙂 Negalvokit, kad tai poilsio stovykla – meditacija iš tiesų yra labai sunkus ir intensyvus darbas, todėl valgyti būtina.
Vipasanos metu pirmas 3 dienas mokaisi koncentruoti dėmesį meditacijos būsenoje (tai dar nėra Vipasanos technika, o tik apšilimas), o nuo 4 dienos pradedi pačią techniką – įdėmiai stebėti pojūčius, kylančius Tavo kūno paviršiuje (ant odos) bei giliau. Vipasana moko matyti daiktus tokius, kokie jie yra iš tikrųjų. Technika buvo naudojama dar prieš 2500 metų. Toliau apie Vipasaną nepasakosiu – galite pasiskaityti internete.
Noriu tiesiog papasakoti apie 2 šalutinius efektus, kurie nutiko bemedituojant. Vadinu šalutiniais ne dėl to, kad jie buvo „blogi“. Jie tiesiog nutiko dėl to kad tam tikrais momentais neteisingai atlikinėjau Vipasanos techniką. Priešingai – tie efektai buvo labai naudingi.
Antrą meditacijų dieną, nurimus minčių balaganui, pasiekiau „čia ir dabar“ būseną. Tas pats suvokimas jog esi amžinybėje (kaip kad buvo su psichodeliniais grybais), bet buvo labai gera, nes tuomet jau žinai kad gali būti toje būsenoje kiek nori (priešingai negu su farmaciniais metodais). „Čia ir dabar“ suvokimas įvyksta visiškai nurimus protui. Tai logiška ( 🙂 ), nes ateitis ir praeitis egzistuoja tik mūsų prote.
Protas Tavo dėmesį (= Tave) nuolat išvedinėja iš dabarties. Tai yra kančių priežastis.
Mano paveikslas kančios ir išminties temai
Antrasis šalutinis efektas Vipasanos stovyklos metu įvyko 5-ą dieną, kai gilioje meditacijoje stipriau įkvėpiau oro ir pajaučiau kaip aš plečiuosi erdvėje, labai staigiai. Ne kūnas plečiasi, o Aš. Mano sąmonė.
Dar po kelių sekundžių pakilau į kažkokią sunkiai apibūdinamą ekstazinę oazę, savo stiprumu bent 10 kartų lenkiančią orgazminę būseną.
Užmerktose akyse pradėjo raibuliuotis ryškiaspalvės vizijos, išmušė prakaitas, per visą kūną pradėjo eiti nenusakomo intensyvumo vibracijos, aš pats tiesiog ištirpau tose vibracijose.
Manęs nebebuvo – buvo tik vibracijos.
Tai truko neilgai, apie 15 sekundžių, bet poto dar apie 5 minutes bandžiau atgauti kvapą. Kūnas buvo suprakaitavęs ir išsunktas, lyg po 5km bėgimo. Mano protas nežino kas tai buvo. Gal aš pajaučiau orą, galbūt neišsemiamą meilės energiją, o gal save, o galbūt tai, kas visada yra šalia mūsų (mumyse), bet per savo ribotą sąmonę to niekuomet neatrandame. Ėjau pas stovyklos mokytoją pasikonsultuoti dėl šios patirties. Nes kaip naujokas dar nežinojau kas ta Vipasana ir pamaniau, kad gal aš jau įvykdžiau planą anksčiau laiko ir galiu važiuoti namo? 😀
O mokytojas (kinas) tik piktai atrėžė: „Nekreipk dėmesio į nieką kitą. Juk sakiau – stebėk pojūčius savo kūne!“
Po 10 dienų supratau, kokia kvaila buvo ta mintis 🙂 Ne, ten tikrai buvo ne žaidimo pabaiga. Dar ne nušvitimas… Ir po 5 dienų man dar tikrai nebuvo laikas namo. Tiesą sakant, tai ir viso gyvenimo tam gali neužtekti. Ir nereikia skubėti. Nes nušvitęs žmogus gali pasirinkti kada mirti ir daugiau nebeatgimti (t.y. galutinai išeiti iš šio pasaulio).
Svarbu suvokti, kad šalutiniai efektai nutinka ne šiaip sau – tai taipogi yra meditacijos rezultatas, tiesiog neįeinantis į tai, ko siekia Vipasanos praktikuotojai. Nuo jų nereikia bėgti.
Mano tikslas – ne nušvisti.
Aš dar noriu pagyventi žemišką gyvenimą. Ir ne vieną! Nes dar neatsibodo. Sutikau 25-mečių kurie nori mirti 50-ies, nes jau atsibodo. Sako, poto tik problemos senstant. O aš tai noriu bent 100 metų gyventi. Juk ši realybė – tai tik stalo futbolo žaidimas, didžiojo žaidimo viduje! Užtenka tik 25 metų kad išmokti taisykles, o poto pirmyn švęsti! Dar noriu pasilinksminti žemiškuose purvuose. Užtrumpinti smegenis protų karaliams 🙂 Dar daug ką reikia išmokti.
Taipogi dar noriu pamatyti, kaip Žemės gyventojai atranda save per kylantį sąmoningumą, kaip kuriasi nauja civilizacija bei futuristų vizija apie „Postliterate man“ tampa dabartimi.
O kuo daugiau žmonių nepabijos siekti suvokimo apie save praplėstos sąmonės būsenose (nesvarbu kokiais metodais) ir pasisems iš ten žinių – tuo ši vizija bus arčiau dabarties. Beje, išduosiu viešą paslaptį – Fluxus judėjimas buvo POKŠTAS. Bet juk neretai rimti dalykai pirmiausia pasakomi juokais?
Ir pabaigai, nesusilaikysiu…
KAS TU ESI? 😉
