Pasaulis – mažas.
Žmonės – dideli.
Jų norai didėja, o protai – ne visada…
Maži protai užsiima mažais reikalais. Mąsto apie beprasmiškus dalykus. Susiranda neįdomios veiklos vien tam, kad jaustųsi užsiėmę.
Ir jie niekada nepastebi Visatos didybės, nes tik Visata žino apie juos. Deja, žmonių kalbos ji nemoka, nes ji kalba aukštesne kalba.
Kaip išlaisvinti, paskatinti sumenkusį protą augti?
Kas yra didelis, o kas mažas?
Didelis namas, brangus automobilis, blizganti jachta – Visatos masteliu tai yra daug, ar tik mažiems protams atrodo daug?
Juk kuo didesnis protas, tuo mažiau svarbu visa tai atrodo. Nes žmogus suvokia, koks yra mažas Visatos mastu ir todėl stengiasi užsiimti kuo svarbesniais darbais. Kuo mažesnis protas, tuo daiktai tampa vis labiau svarbūs ir pats žmogus tampa „didžiausiu, svarbiausiu iš visų“. Galų gale, savo paties vienišu vergu.
O Visata, kaip didžiausias darinys, apskritai nežino kas yra daiktai. Juos sukūrė tie mažieji – žmonės.
Visata tik žino, kas yra tobulumas. Taip, ji geriausiai tai žino, nes ji viską pradėjo ir joje nėra nieko netobulo. Tik tai, ką sukūrė žmogus gali būti netobula. Žmogus turi tobulą protą bet labai lengvai jį sugadina ir užpildo smulkmeniškomis problemomis. Kurios jau seniai yra išspręstos, tereikia pasinaudoti žmonijos sukaupta patirtimi. Paklausti patarimo. Kartais net ir knygą atsiversti. Manai, kad senovės graikai nebuvo susidūrę su mūsų dienų problemomis ir apie tai nerašė? Patikrink.
Yra daugybė didelių problemų, kurios vis dar laukia žmogaus sprendimų ir kurios vertos didelio žmogaus dėmesio.Kaip gyvensime kitose planetose? Iš ko gaminsime milžiniškus energijos kiekius? Kaip suvaldysime dirbtinį intelektą, kuris bus beveik begalybę kartų už mus protingesnis? Kaip išliksime energingi gausos amžiuje, kuriame dėl savo gerbūvio nebereikės stengtis – jis bus garantuotas?
Dideli klausimai, tiesa? O žmogus juk tam ir atsirado, kad rastų atsakymus į didelius klausimus. Žmogus gali pastatyti struktūras, už save didesnes šimtus kartų. Žmogus gali sukurti tai, kas akimirksniu apverčia gyvenimą visame pasaulyje aukštyn kojom. Žmogus gali sukurti tai, dėl ko milijonams kitų žmonių per nugarą nubėga šiurpuliai. Tiek gerąja, tiek blogąja prasme.
Tai kodėl „užsicikliname“ nesąmonėse? Kodėl vienas žmogus galvoja apie tai, kaip pastatyti kuo gražesnį dangoraižį arba kaip išgelbėti 100 000 badaujančių vaikų, o kitas tik varsto darbo biržos duris, geria alų prie TV ir keikia gyvenimą. Nors gyvenimas abiems vienodas. Kodėl??
Požiūris į gyvenimą – tai kiekvieno individo pasirinkimas. Bet kas renkasi – kūnas ar siela, ar dar kažkas kitas? Nuo to juk ir priklauso pasirinkimas. Nesveikas kūnas konfliktuoja su sveikos sielos norais ir neleidžia jai pasirinkti. Ir atvirkščiai: nesveika siela žudo sveiką kūną.
Kai kas mano, kad gali nuolat savo kūną žaloti įvairiais narkotikais, pasiteisindami posakiu „juk gyveni tik vieną kartą“ (o jei tai netiesa? gimei katalikiškame krašte ir patikėjai?). O jeigu alkoholiko kūne užslopintas sielos balsas turėjo kažką svarbaus pasauliui pasakyti? Galbūt tas balsas galėjo išgelbėti tūkstančius žmonių…
Ne veltui sakoma: tik pats žmogus yra savo gyvenimo kalvis. Kas yra tikra, o kas netikra? Pasaulis, stebimas per akis yra tik įsivaizduojamas. Tai bangų ir dalelių projekcija, suvokiama per gerai sureguliuoto židinio nuotolio „objektyvą“ ir receptorius mūsų galvoje. Todėl už mūsų suvokimo ribų tai yra netikra.
Kai toje netikrovėje per daug „užsicikliname“, perdegame ir nebemokame prisiliesti prie to kas yra tikra. Protas, kuris pasijungęs į netikrovę niekada nežino, kas yra tikra. Į tai, kas tikra, gali atvesti tik tavo vidinis Aš. Tas tikrasis Aš. Todėl, ignoruodamas Jį, esi pasmerktas „užsiciklinimui“ ties beprasmiais reikalais. Ir beprasmiam gyvenimui, kurio senatvėje gailėsiesi (net nereikės ir tos senatvės laukti, užteks pirmo žilo plauko sulaukti).
Tavo vidinis Aš stiprėja, kai tu Jį atrandi ir tiesi kelius į Jį. Tik tada tavo protas didėja.
Neišsigąsk – protas tai visada neigs ir bandys elgtis priešingai negu Tu nori. Bet Tu juk stipresnis už savo protą?
