Taigi, keliaudamas į vieną iš didžiausių Tailando salų – Puketą, įsivaizdavau kad pateksiu į rojų. Na, ne į tokį kuriame vien tik palmės, sniego baltumo smėlis ir ryškiai žydra jūra – nes atsiriboti nuo civilizacijos nenorėjau.
O pirmasis įspūdis…?
Man, kaip atvažiavusiam iš ramiojo Vilniaus, Puketo sostinė pasirodė labiau kaip košmaras, o ne rojus. Didžiuliai kamščiai keliuose, nenutrūkstamai visą parą zujančios motorolerių minios (tai populiariausia transporto priemonė saloje, o dviračiai, panašu, kad naudojami tik sportui).
Siauri šaligatviai, kuriuose net sunku prasilenkti su kitais praeiviais. Pardavėjai, įvairūs amatininkai, visiškai atsidavę darbui, sunkiai triūsiantys nuo aušros iki nakties savo mažose, purvinose, netgi smirdančiose patalpose (mūsų standartais) ir dar tuo pačiu metu prižiūrintys savo vaikus (darželiai čia turbūt nėra visuotina norma, tad į dažną įstaigą užėjęs gali pamatyti patiestą čiužinį su žaislais vaikams). Karštis, drėgmė, kartais net nėra kuo kvėpuoti. Taksistai, lendantys iš visų kampų ir įsivaizduojantys kad užsieniečiams negalima leisti nė žingsnio paėjėti pėsčiomis 🙂
Ar viskas tik blogai?
Ne. Iš pozityviosios pusės, tailandiečiai pasirodė labai taktiški, šilti žmonės, vengiantys konfliktų ir spinduliuojantys vidine ramybe. Panašu, kad vien pats faktas kad priešais jį stovi užsienietis, ištempia jam šypseną iki ausų. 🙂 Sakoma, kad tailandiečiams prioritetas nr. 1 yra šeima. Ir iš tikrųjų kai aplink tokia konkurencija, chaosas, nepastovumas – kur gi dar jei ne šeimoje ieškoti harmonijos… O, beje, tailandiečių vaikai yra tokie neapsakomai mieli, šilti ir paprasti! Draugams, kurie sako kad nekenčia vaikų – rekomenduoju atvažiuoti į Tailandą. Manau, kad greitai persigalvosite. 🙂
Taipogi nemačiau nė vieno išmaldos prašytojo („bomžo“) ar miegančio gatvėje, o ir gatvėse mačiau gal tik porą avarijų, kad ir koks chaotiškas eismas bebūtų. Tiesiog neįtikėtina, kai Vilniuje, kur vairuotojai vis dar stoja perėjose ir prie raudono šviesoforo, gatvės vos ne kasryt užsikemša nuo avarijų.
Tai visgi, ar patekau į rojų?
Visgi dabar galiu atsakyti: taip. 🙂 Natūralu, kad saloje yra košmariškų vietų (beje, jei kam įdomu, tai 2004 m. cunamio pėdsakų nemačiau), bet yra ir priešingybių. Pirmasis džiaugsmo atodūsis pasirodė tada, kai nuvažiavau į šiauresnę salos dalį, kurioje įsikūrusi tarptautinė britų mokykla. Patekau į oazę. Tropiniai miškeliai, ežerai, gaivus oras, laisvi keliai, ramybė… Parkas, kuriuose groja muzika, su takeliais bėgiojimui, lauko treniruokliais, net krepšinio aikštele. Šiek tiek priminė Lietuvą. 🙂
Ir vos už 20 min. kelio pasiekiama jūra ir paplūdimiai.
Taigi, šiose apylinkėse ir įsikūriau, nes atvažiavau čia tikrai ne košmariškai chaotiškų miestelių traukiamas (kuriuose net vaikščioti baisu), o ant jūros kranto taip pat netraukia – nenoriu priprasti, nes poto tai jau bus nebe ypatinga. 🙂 Per daug ir per dažnai to ko nori, tampa tuo ko nebenori.
„Tai kas ten dar gero?“
Na, turbūt daug kam įdomu ką pamačiau Patonge (naktinių pramogų „sostinę“, skirtą turistų melžimui). Tai nesiveliant į smulkmenas galiu atsakyti trumpai – tiesiog milžinišką kokteilį tuštybės, sumaišytą su alkoholiu, narkotikais ir nuogomis krūtinėmis. Ten dirbantys individai – tai ne žmonės, bet visiškai tušti robotai, bandantys pabėgti ar pasislėpti nuo gyvenimo. Tiesa, kai kam tai yra būdas ne pabėgti, bet įsikabinti į gyvenimą – dėl to labai liūdna…
Kaip bebūtų keista, net ir tokioje beprotybėje įmanoma surasti barą, kuriame taaaip nuoširdžiai groja ir dainuoja muzikantai. Pavyzdžiui, kada paskutinį kartą girdėjote Linkin Park coverį, atliekamą gyvai..? 🙂
Kita vieta, palikusi nemažą įspūdį – „The Big Buddha“. Tai 45 metrų aukščio ir 25 metrų skersmens vis dar statomas monumentas Budai iš nefritinio marmuro. Tai nuostabus projektas, įgyvendinamas iš žmonių suaukotų pinigų – netgi galima palikti pėdsaką istorijoje nuperkant gabalėlį marmuro ir ant jo užrašant savo vardą ar palinkėjimą – tas gabalėlis bus įmūrytas 🙂 Ši vieta įspūdinga ne tik tuo, kad nuo jos atsiveria gražūs salos vaizdai, bet ir tuo, kad Budos viduje (taip, ten galima įeiti!) vyksta budistų pamaldos, kur žmonės gieda giesmes, medituoja ir degina smilkalus. Aš, pavyzdžiui, užėjęs į krikščionių bažnyčią dažniausiai jaučiu kažkokį nepatogumo jausmą, priešingai negu šioje unikalioje vietoje, kurioje tiesiog norisi būti. 🙂
Dar vienas žemiškesnis atradimas. 🙂 Parduotuvėse niekaip negaliu rasti nosinių. Panašu, kad su tokiais orais pas juos slogos nebūna (?). Bet man nosinės reikalingos ne dėl slogos, bet kai valgau jų super aštrų maistą. 🙂 Negalvojau, kad reikia iš Lietuvos vežtis… Beje, tas pats ir su batais. Kai ieškojau batų sportui, tai tik pačiame didžiausiame salos prekybos centre turėjo keletą variantų 45 dydžio. Tad jeigu batus norite rinktis ne pagal dydį, o pagal patogumą ar išvaizdą – geriau atsivežti iš anksto. 🙂
„Tai patinka tau ten?“
Yra viena tokia citata kuri man labai įstrigo (ačiū hawojo.com už magnetuką!).
„Viskas, ką gali įsivaizduoti yra realu“.
Gyvenimas Tailande labai stipriai padeda šio įsitikinimo stiprinimui. Juk pirmiausia viskas gimsta vaizduotėje. Prieš daugiau nei metus persikėlimas į Tailandą buvo tik nekalta mintis. Vėliau viskas virto veiksmais, padėjusiais įgyvendinti šią mintį. Labai natūraliai ir nuosekliai. Svarbiausia, kad viskas susiklostė taip kaip ir įsivaizdavau – taigi, atsakymas į klausimą „ar patinka“ yra teigiamas.
Kalbu apie galutinį rezultatą, ne apie detales – buvo visko, bet čia jau požiūrio klausimas, kaip Tu pats į tai reaguosi. Prisimenu vieną iš pirmųjų dienų Puketo saloje.
Pradėjo pliaupti tropinis lietus. Susitaręs su savininku, važiuoju su motoroleriu apžiūrėti savo būsimos gyvenamosios vietos. Posūkyje paslystu, griūnu, iš inercijos nusitarkuodamas rankas ir kojas į asfaltą. Staiga pribėga geri žmonės, padeda atsistoti, man kažką sako, o aš šoko būsenoj, negalėdamas ištarti nė žodžio, žiūriu į kraujo upelius, bėgančius iš kojų. Tie patys geri žmonės nuveža mane į ligoninę, palaukia kol sutvarkys ir nuveža atgal iki motorolerio, neprašydami už tai nė cento. Ir aš, valandą vėluodamas, subintuotas, tęsiu savo maršrutą. Ir vėl pliaupia tas lietus…
Yra 2 variantai, kaip į tai gali reaguoti:
- Pradėti panikuoti dėl visų šių detalių („Daugiau nebelipsiu ant to suš*@*@ motorolerio! Velniava, dabar bent 2 savaites nei į paplūdimį, nei į dušą! Dabar laiptais lipu kaip koks 80-metis, kokia gėda..! Ir iš viso, vairuoja jie ne ta puse… Ir dar lyja čia kasdien! Man to jau gana, varau atgal į Lietuvą…“).
- Išsišiepus išeiti iš ligoninės ir pasakyti „kas Tavęs nenužudo, padaro Tave stipresniu“. Juk tik kelias savaites pakentėti! Užtat kaip poto vertinsiu judėjimo laisvę!
Kaip manai, kas sprendžia, kokia bus Tavo reakcija? Pažiūrėk labai įdomų Valentino pasakojimą šia tema.
Nesakau, kad man buvo lengva pasirinkti antrąjį variantą. Niekam nėra lengva. Bet gyvename tam, kad išmoktume tai daryti lengviau. Iki susitikimo antroje pavaroje! 😉
